„Tautinis kostiumas mums, be abejonės, yra labai svarbus. Kaip aš sakau, einantis po vėliavos ir himno. Ypač tiems, kurie juos turi ar bent buvo nors kartą apsivilkę. Dažnai būna, kad atėję rinktis sako, jog tiks bet koks, o kai pradedi pasakoti niuansus, suklūsta, požiūris pasikeičia, moterų jis staiga nebestorina, nebemažina, ir viskas pasidaro gerai. Tampa labai svarbus“, – teigė Vilniuje gyvenančiu anykštėnu save vadinantis V.Paškevičius.
Pasiteiravus, ką tokio pasako žmonėms, kad jų nuomonė ima keistis ir net gimsta meilė šiam tautiniam apdarui, pašnekovas sakė: „Kai išgirstu moteris dvejojant, kad kostiumas jas storins ir panašiai, atsakau: „Bet juk čia tautinis kostiumas! Tai ne šiaip įprastas drabužis. Jūs suprantate, kuo rengiatės?! Tautinis kostiumas niekada neišeis iš mados.“ Kadangi pats esu tautinių šokių šokėjas, labai gerai žinau tą jausmą, kai apsivelki tautinį kostiumą.“
Lietuvos nacionalinio kultūros centro surinktoje medžiagoje teigiama, kad seniausi lietuvių liaudies drabužių piešiniai ir aprašymai mūsų laikus yra pasiekę iš XVII a. Tačiau išsamesnės informacijos, leidžiančios atkurti šventadienį liaudies kostiumą, surinkta tik apie XIX a. drabužius. Yra išlikę ne tik to laikotarpio tradicinės kaimo aprangos aprašymų, bet ir nemažai pačių drabužių, kurie šiandien saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose.
Kai išgirstu moteris dvejojant, kad kostiumas jas storins ir panašiai, atsakau: „Bet juk čia tautinis kostiumas! Tai ne šiaip įprastas drabužis.
Lietuvos teritorijoje yra penki etnografiniai regionai: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas. Jie vienas nuo kito skiriasi ne tik tarmėmis, bet ir kitais etninės kultūros aspektais, tarp jų – ir tradiciniais kaimo drabužiais. Šventadienį kostiumą visuose regionuose sudarė tos pačios pagrindinės dalys, skyrėsi tik drabužių sukirpimas, spalvos, raštai, papildomos detalės ir aksesuarai.
Tautinių kostiumų kūrėjo V.Paškevičiaus teigimu, tie skirtumai išlikę iki mūsų dienų.
– Įvardykite keletą bruožų, kurie būdingi vieno ar kito etnografinio regiono kostiumui.
– Aukštaičių moterų prijuostės yra baltos, dažniausiai raudona apačia. Sijonai daugiausia stambiais langais, vyrauja raudona, žalia, geltona spalvos. Aukštaitės dėvi nuometą. Dzūkiško sijono langeliai smulkūs. Daugiau vyrauja mėlyna, violetinė spalvos.
Suvalkietiški sijonai daugiausia dryžuoti. Prijuostės margintos lelijomis ir kitomis įspūdingomis gėlėmis. Liemenės irgi dryžuotos. Suvalkietės mergaitės turi karūnas, būdingas jų kraštui. Žemaitė marti dažniausiai dėvi skarą, surištą virš kaktos, yra padaryti tokie ragiukai. Juokaujama, kad, kai moteris vyrui atiduoda nekaltybę ir karūną, šitaip susirišusi skarą įstato jam ragus (juokiasi).
Žemaičių kostiumuose labai daug raudonos spalvos. Liemenės nukirptos po krūtine, su klostelėmis – juokaujama, kad neva niekada nesuprasi, kada žemaitė nėščia, nes tokia atrodo visada.
Dažnai būna, kad atėję rinktis sako, jog tiks bet koks, o kai pradedi pasakoti niuansus, suklūsta, požiūris pasikeičia, moterų jis staiga nebestorina, nebemažina, ir viskas pasidaro gerai.
Klaipėdos krašto moterų prijuostės gali būti šilkinės. Gali būti ir baltos su rinktiniais raštais. Daugiau vyrauja tamsios spalvos. Vienas išskirtiniausių bruožų – moterys prie kostiumo turi delmoną – rankinę. Žemaitiškai „del muonies“ – „dėl manęs“, kitaip tariant, viskas, kas ten yra – tai dėl manęs. Vyrų kelnės gali būti iki kelių, dėvi jas su gražiomis raštuotomis kojinėmis.
– Sakėte, kad tautinis kostiumas tampa svarbus vis daugiau žmonių. Ar jaučiate didesnį susidomėjimą ir paklausą artėjant šiai svarbiai valstybei šventei? Dėl kokios priežasties žmonės ateina jo siūtis?
– Tikrai taip. Tautinio kostiumo žmonės ateina siūtis dėl paprastos priežasties – jiems svarbu, jie nori jį turėti. Vieniems tai – pirmas kartas, kiti galbūt turėjo tautinį kostiumą vaikystėje, jaunystėje, kai šoko tautinius šokius ir panašiai. Kai kurie atsiveda ir visą šeimą. Pamenu, prieš vieną Liepos 6-ąją atėjo pas mane šeima, norėjo spėti iki Mindaugo karūnavimo šventės pasisiūti kostiumus. Ateiname su žmona prie prezidentūros, žiūrime, ta šeima, pasipuošusi kostiumais, ir jų ten koks penkiolika!
Apskritai prieš valstybei svarbias šventes būna didesnis sujudimas ir paklausa. Viena ponia kažkada siuvosi tautinį kostiumą, pasakojo, kad namuose yra laisva niša ir niekaip nesumąsto, kuo ją užpildyti, papuošti namus. Tad nutarė, kad toje nišoje puikiai atrodys tautinis kostiumas. Nežinau, ar jis ten išties stovi, bet ji jį pasisiuvo ir labai džiaugėsi.
Žmonės stebisi, klausia, kodėl su tautiniu kostiumu – dainuosite, šoksite? Ne, atsakau, man šventė!
– Ne tik kuriate, bet ir pats turite bei dėvite tautinį kostiumą. Vieną progą jau įvardijote – šokius. O kokiomis dar progomis jį apsirengiate?
– Kaip sakau, apsivelku eidamas prie vėliavos – per Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Žmonės stebisi, klausia, kodėl su tautiniu kostiumu – dainuosite, šoksite? Ne, atsakau, man šventė! Ir jūs galite tokį vilkėti. Išgirstu atsakymą: iš tiesų, kaip mes apie tai nepagalvojome...
Esu ir savo vaikams padovanojęs po kostiumą, per gimtadienį buvome visi apsirengę. Kartais man norisi ir kitomis progomis jį vilkėti, bet atsiranda stabdančių ir sakančių: „Ką čia dabar vilkėsi, maivysiesi...“
Aš pats tikrai siūlyčiau jaunimui, pavyzdžiui, eiti diplomų atsiimti vilkint tautinį kostiumą. Beje, vis daugėja jaunavedžių, kurie vestuvėms renkasi ne įprastus apdarus, o būtent tautinį kostiumą. Žinokite, kad vilkėdami tautinį kostiumą visada atrodysite stilingai, niekada neprašausite pro šalį.
Jei ateitumėte siūtis kostiumo, pirmiausia jūsų paklausčiau, iš kokio jūs krašto.
– Ką reikia žinoti žmogui, norinčiam tautinio kostiumo ir einančiam jo siūtis? Ko jis gali pageidauti?
– Jei ateitumėte siūtis kostiumo, pirmiausia jūsų paklausčiau, iš kokio jūs krašto: žemaitė, aukštaitė, suvalkietė, dzūkė ar iš Klaipėdos krašto. Karūną dėvi netekėjusi mergina, tad merginų tenka pasiteirauti, kad žinočiau, reikės karūnos ar ne. Tada pradedame aptarinėti, ko norisi. Parodau nuotraukų, pavyzdžių, žmogus pradeda rinktis. Moterims parodau kokią gražią prijuostę, labai įspūdingos dzūkų, suvalkiečių, žemaičių. Jos rankų darbo – siuvinėtos arba austos. Taip ir ieškai to siūlo galo.
– Kokius audinius naudojate?
– Dažniausiai vilną, liną, medvilnę.
– Papasakokite, kaip čia dėliojamos spalvos, nes kostiumuose jų išties nestinga.
– Spalvos ir raštai čia dėliojasi truputį kitaip nei paprastame gyvenime. Jau šiek tiek minėjau, kad kiekvienas regionas turi tam tikras dominuojančias spalvas. Pavyzdžiui, gali būti žalias sijonas, mėlyna prijuostė, geltona liemenė – čia, kaip ir orkestre, kiekvienas instrumentas, šiuo atveju drabužis, groja savo partiją. Ir, aišku, vienas jų yra solo – gražiausia būna prijuostė.
Čia daug margumyno, nėra didelio suderinamumo. Tarkime, jei prijuostėje yra žalia spalva, atrodytų, kad ir liemenėje turėtų būti ta pati žalia. Tikrai ne. Svarbiausia, kad spalvos nesipjautų, tiesiog reikia tai pajusti.
– Kiek žmonių prisideda prie kostiumo siuvimo? Kiek laiko tenka jo laukti ir kiek gali atsieiti kostiumas?
– Sunku taip greit ir suskaičiuoti, jų tikrai nemažai. Bendradarbiaujame su daug skirtingų žmonių: vieni audžia juostas, kiti prijuostes, dar kiti siuvinėja ir t. t. Daugelis tų žmonių turi savus darbus, papildomai prisideda prie šių kostiumų kūrimo.
Laukti tenka labai įvairiai. Priklauso, ko žmogus nori, ir ką tuo metu turime. Dažnai būna taip, kad sukomplektuojame iš karto. Jei viską turime ir žmogui labai skubiai reikia, galime pasiūti gana greitai.
Kartais, jei mato, kad reikės palaukti, žmogus nusprendžia, kad tiek to, geriau nelauks, susikomplektuos iš to, kas yra. Dažniausiai laukia tie, kuriems nėra skubu. Jei užsinori sijono, kurio nėra, teks laukti, kol bus išausti nauji, nes austi vieną sijoną yra didelė prabanga. Tad kartais tai gali užtrukti ir pusmetį, ir net metus.
Kalbant apie atskiras dalis, pavyzdžiui, suvalkietišką prijuostę moteris audžia savaitę, sijonas audžiamas kokias tris dienas, juosta – dvi tris dienas. Jei reikia siuvinėti rankoves, apykaklę, dar diena prisideda. Su nuometu irgi sočiai darbo, o kur dar tokios smulkmenos kaip sagų įsigijimas, viską sudėjus, išeina dvi ir daugiau savaitės.
Kaina svyruoja, sakykime 400–700 eurų, priklauso nuo įvairių dalykų – norėsite paprastesnio ar sudėtingesnio varianto.
– Tautinius kostiumus siuvate jau apie dvylika metų ir pokalbio pradžioje buvote užsiminęs, kad viskas prasidėjo per didelį prašymą. Papasakokite, koks buvo tas prašymas ir kaip tapote tautinių kostiumų siuvėju?
– Nepamenu, kada tiksliai viskas prasidėjo, bet tikrai pasitvirtino, kad nereikia garsiai sakyti, ko nereikia. Aš esu anykštėnas, 2010 m. persikraustėme gyventi į Vilnių. Prieš kokių penkiolika metų Anykščiuose vyko miesto šventė. Draugas šoko tautinius šokius. Buvo gal jau trečia šventės diena, ėjome pažiūrėti pasirodymo. Pamenu, kad tada tikrai pasakiau, jog šitų „durnų šokių nenoriu nei šokti, nei šitų drabužių nešioti“.
Po kelerių metų pas mane užsuko šokių ansamblio vadovė. Mūsų vaikai mokėsi vienoje klasėje. Tuo metu aš turėjau nemažą siuvimo fabriką, ji atėjo pasisiūti sermėgų savo šokėjams. Sakiau, kad tikrai neturiu kada tuo užsiimti. Tačiau vaikai drauge mokėsi, o kai gyveni mažame miestelyje, negali atsakyti. Tad pasiuvau tas sermėgas. Paskui dar ir liemenės paprašė. Dariau tai dantis sukandęs, tik todėl, kad jiems labai reikėjo.
Paskui ji man ir sako: „Tai gal tu ateik šokti?“ (Atsidūsta) Na ir nuėjau. Ir po truputį pradėjau siūti kostiumus. Deja, po krizės siuvyklą teko uždaryti, tada persikėlėme į Vilnių ir tuo metu maniau, kad siuvimui galas. Vis dėlto dar pabandžiau siūti ir štai – šiandien neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Esu labai laimingas, visada noriu eiti į darbą. Man čia įdomu, daug kūrybos, visiškai kitokie klientai – paprasti, neišpuikę, linksmi, geri žmonės. Kad ir mūsų šokių ansamblyje – daugybė pačių įvairiausių profesijų žmonių, tačiau šiame rate pareigos nebeegzistuoja, baigiasi visos mandrystės, visi tampa savimi, vienodi, tiesiog šokėjai.
