Ingredientai:
torto lakštams:
- 180 g cukraus;
- 360 g kvietinių miltų;
- 2 kiaušiniai;
- 2 valg. šaukšt. medaus;
- 0,5 arbat. šaukšt. sodos;
- trupučio citrinos sulčių (sodai „užgesinti“).
lakštų pertepimui:
- 1 l riebios grietinės;
- 1 citrinos žievelė;
- 2 citrinų sultys;
- 150 g cukraus.
papuošimui:
- kepintų lazdyno riešutų.
Iškepkite biskvitą:
1. Cukrų ir medų tirpinkite ant mažos ugnies arba virš vandens garų. Ištirpus leiskite atvėsti iki kambario temperatūros.
2. Atskirame inde sodą „užgesinkite“ citrinos sultimis.
3. Sumaišykite tirpintą medaus ir cukraus mišinį su soda, miltais ir kiaušiniais į vientisą masę ir ją palikite 30 min. kambario temperatūroje.
4. Skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, rankomis suformuokite tris vienodus paplotėlius ir kepkite iki 170 laipsnių įkaitusioje orkaitėje 7–12 minučių, kol kiekvienas lakštas gražiai paruduos. Iškepus leiskite atvėsti iki kambario temperatūros.
Paruoškite kremą pertepimui:
1. Grietinę plakite plaktuvu kartu su cukrumi, citrinos sultimis ir citrinos žievele, kol masė taps puri.
Sluoksniuokite tortą:
1. Dėkite pirmąjį lakštą ir 4–5 mm kremo sluoksnį, tada vėl dėkite lakštą, vėl kremą ir taip toliau.
2. Užtepkite viršutinį kremo sluoksnį, sandariai uždenkite ir palikite šaldytuve parai, kad tortas sustingtų.
3. Prieš patiekdami puoškite skaldytais, kepintais riešutais.
Tortu projekte „100 tortų Lietuvai“ prisistato lietuviškos virtuvės puoselėtojai – restoranas „Forto Dvaras“, kurio meniu sudarytas iš kulinarijos paveldo fondo patvirtintų patiekalų. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga virtuvės šefas Ramūnas Giraitis siūlo pasigaminti nostalgišką „Močiutės tortą“, kuris primins jaukias šventes, kai po sočių cepelinų pietų, močiutė rūpestingai siūlo dar po gabalą medumi kvepiančio torto.
Vaikai, anūkai ne vienintelis moterų rūpestis. XX a. pr. Druskininkuose buvo ne varpininkas, kaip paprastai, bet varpininkė. Nedidukė, bet stipri moteris gyveno mažutėje kamarėlėje klebonijos kieme, prie malkinės. Kilmės ji iš Merkinės, vadinosi Jokūbienė. Bažnytėlėje anais laikais buvo tik du varpai, bet varpininkė taip jais skambindavo, kad atrodė, jog jų daug. Paprastą dieną skambėdavo kažkaip graudžiai mažasis, lyg skųsdamasis smulkių kasdieninių rūpesčių našta. O didysis skelbdavo žmonėms kažką nepaprastą, šventadienišką, buvo iškilmingas ir skambus. Ir Jokūbienė elgėsi su juo itin pagarbiai. Jadvyga Čiurlionytė savo prisiminimuose rašė: „Gražiausiai Jokubienė skambindavo vakarais. Ji ilgai, vienodu ritmu skambindavo mažuoju varpu, o vakaro tyla skleidė jo garsą po nusileidžiančios saulės apšviestą ežerą. Tai buvo tyli vakarinė giesmė tiems, kurie ilsisi ten, už ežero. Pabaigai Jokubienė iš lėto tris kartus sudauždavo didžiuoju varpu. Ir dar tris kartus, ir dar tris kartus... Ši varpų muzika buvo susiliejusi su visu aplinkiniu pasauliu, su vakaro tyla, su juodu, mirtina tyla apgaubtu, šilu, kylančiu iš ežero melsvu rūku, jog atrodė, kad tai iš pat žemės širdies kylantis himnas besileidžiančiai saulei...“