Nors apie vieną autorę daugelis, be abejo, girdėjo, o su antrąja dar tik susipažins, šias knygas sieja ne vienas bendras bruožas. Visų pirma, ir vienoje, ir kitoje pateikti receptai – labai žemiški, nereikalaujantys nei ypatingos meistrystės virtuvėje, nei tik gurmė butikuose perkamų ingredientų. Antrasis bruožas – tai knygos, kuriose yra šis tas daugiau, nei receptai. B.Nicholson savo naujausia knyga kviečia į autorinės savo laidos „Beatos virtuvė“ užkulisius, supažindina su svečiais, o E.Wołkanowska-Kołodziej receptus atmiešia smagiais pasakojimais, kuriuos skaitant neįmanoma nesikvatoti.
Beata Nicholson „Beatos virtuvė: televizijos laidos receptai“ (išleido UAB „Beatos virtuvė“)
Žymiausia Lietuvoje kulinarinių laidų vedėja B.Nicholson yra dar ir produktyviausia kulinarinių knygų autorė, naujausia jos knyga yra jau 9-a. Skamba įspūdingai, tačiau, galima sakyti, ši knyga net labai logiška. Jei ir jums yra tekę matyti savo mamą ar močiutę, kuri žiūrėdama B.Nicholson laidą paskubomis bando užsirašyti varškės blynelių su cukinijomis receptą, suprantate, apie ką sukasi kalba.
Į naująją knygą sugulė populiariausių patiekalų, kuriuos Beata gamino savo laidoje, receptai. Čia rasite ir pusryčių patiekalų, ir sriubų, rimtų pasiūlymų, ir desertų, ir sveikesnių/lengvesnių valgių. Žinoma, knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie B.Nicholson TV laidos net nėra matę.
Specialus knygos „prizas“ – laidos „Beatos virtuvė“ svečiams gaminti patiekalai. Vieni jų ruošti atsižvelgiant į tai, ką tas svečias mėgsta (Kukuliai su perlinėmis kruopomis, bulvių ir moliūgų koše Arūnui Valinskui), o kiti – ir jų pačių pasiūlyti (Kūda Eglės (Daugėlaitės – red.) panakota. Tų svečių knygoje – visas 10-ukas ir kone visi jie puikiai žinomi vieši veidai – pradedant Edita Mildažyte, baigiant operos solistu Edgaru Montvidu. B.Nicholson savo svečių knygoje pernelyg detaliai nepristato, nes šiaip ar taip, daugeliui jie žinomi, tik trumpai mesteli kokią smagią asmeninę, dažnai ir su maistu susijusią detalę apie kiekvieną jų.
Nuoširdus ir paprastas kalbėjimo tonas be pertemptos vaidybos – išskirtinis B.Nicholson bruožas, tuo ji, be abejo, paperka ir savo knygoje. O dar – kalbėjimu ne tik apie paradinę, bet ir buitinę, žemiškąją savo darbo, laidos kūrimo pusę.
Neatsitiktinai knygoje pristatoma ir jos laidos komanda, pasakojama, kiek pastangų ir energijos pareikalauja kiekvienos laidos kūrimas, yra ir smagių momentų apie sukneles, makiažą, ramybės uostą – šeimą.
Šilta, pozityvi B.Nicholson knyga, kurioje surinkta daugiau kaip 60 receptų, tikrai nieko neišgąsdins. Jau tik ją pavarčius ima bręsti pietų ar vakarienės idėjos. Nestebina ir tai, jog po Vilniaus knygų mugės, kur buvo pristatyta, ji vis dar sėkmingai laikosi knygynų topuose.
Ewa Wołkanowska-Kołodziej „Vilnius. Šeimos skonių istorija“ (išleido „Terra Publica“)
Šios knygos autorės vardas lietuviškų kulinarinių leidinių pirkėjams iki šiol nieko nesakė, tačiau šį viršelį ir pavadinimą tikrai verta įsidėmėti. Beje, įdomu, kad knyga pirmiausia išleista kaimyninėje Lenkijoje, taigi, autorė kreipiasi į lenkų skaitytoją, jiems pasakoja apie kraštą, kuriame augo, ir jo maisto tradicijas, patiekalus. Dabar knyga labai talentingai išversta į lietuvių kalbą.
E.Wołkanowska-Kołodziej iki mokyklos baigimo gyveno Vilniaus krašte, išvažiavo studijuoti į Lenkiją ir dabar gyvena Varšuvoje, dirba reportere. Pirmasis pagyrimas autorei perskaičius knygą – nuostabus jos rašymo stilius, švelni ironija, humoras, tai receptų ir istorijų knyga, kurią tiesiog smagu skaityti.
O kaipgi receptai? Į šią knygą sugulė Ewos šeimos – mamos ir močiutės – ruošti tradiciniai patiekalai, puikiai atspindintys tai, kas kasdien valgyta ir tebevalgoma Vilniaus krašte.
Kaip įžangoje rašo autorė, jos mama buvo puiki kulinarė, gaminusi itin skaniai ir gausiai, tik „iš akies“ ir, galiausiai, pasiryžusi savo receptus susisteminti. Deja, knygos išleidimo mama nespėjo sulaukti, jos pasirodymu rūpinosi dukra, tad „Vilnius. Šeimos skonių istoriją“ galima vertinti ir kaip autorės meilės, pagarbos savo mamai išraišką. „Mama niekada nesimokė gaminti, tas mokėjimas atėjo savaime. Ji mėgo gaminti, labiausiai dideliais kiekiais. Tuščiu šaldytuvu bjaurėjosi taip pat, kaip pilnu, nes kol jis neištuštės, juk nieko naujo nevirsi. Baisiai mėgo krapštinėtis su žalia kiauliena ar ištisas valandas traukyti silkės ašakas. Kartą į Varšuvą atsivežė ketvirtį paršelio. Vos nenualpau pamačiusi jį kriauklėje.“
Nepaisant su knygos atsiradimu susijusių liūdnų momentų, pirmiausia ji trykšte trykšta gera nuotaika, humoru, taip pat meile Vilniui, Vilniaus kraštui, jo žmonėms. Skaitant knygą neretai imi abejoti, ar joje svarbesni receptai, ar šmaikštūs pastebėjimai, pasakojimai? Ko gero, taip sverti net nelabai verta – vertingi ir receptai, ir įžanga jiems tampantys tekstai.
Lenkų skaitytojams E.Wołkanowska-Kołodziej pasakoja apie savo šeimos maisto gaminimo tradicijas, čia apstu asmeninių, kartais itin juokingų detalių, tačiau kartu veriasi ir globalesnis Vilniaus krašto paveikslas – čia gyvenančių tautinių bendruomenių miksas, skirtingos tų pačių patiekalų interpretacijos, jų savinimasis ar atmetimas. Čia galima rasti tokių į lenkų skaitytojus orientuotų įdomybių, kaip Kalvarijų turgaus aprašymas (tiesa, dabar ši vieta pasikeitė, bet skaityti nemažiau smagu) ar produktų, kurių verta Lietuvoje įsigyti, gidą.
Patiekalų, kurių mokoma pasigaminti knygoje, spektras pats plačiausias: nuo paprasčiausių iki proginių, šventinių – yra čia ir cepelinai, ir rauginti kopūstai, ir ežiukai bei kūčiukai. Bendra tai, kad dauguma jų atstovauja „kaimiškajai“ ar net sovietinei virtuvei.
Štai ką apie tai rašo autorė: „Į pirmą knygos versiją su mama išties įtraukėme daug vadinamosios aukštosios virtuvės receptų, suieškotų senosiose knygose. Ir vis dėlto jų atsisakėme, nes niekas mūsų šeimoje tų patiekalų negamino. Viena kitai pasakėme: „Nėra ko vaizduoti labai protingų ir Radvilų virtuvės žinovų. Mūsų šeima metų metus valgė valstietiškai, neniekinome nė sovietinių valgyklų maisto.“ Man truputį gėdą, truputį gaila, bet tai yra informacija apie tam tikrą epochą, kurioje mums teko gyventi.“
Galima replikuoti, esą knygoje dominuoja receptai, kuriuos lietuviai moka mintinai. Taip, dėl to, kad esame ragavę pagal juos ruoštų patiekalų, abejonių nekyla, tačiau ir naujų receptų tikrai bus. O jei nenustebins jie, knygą verta atsiversti dėl jau minėtų įdomiųjų istorijų, jos tikrai pakels nuotaiką.
