41-erių metų Erika ir iš 11-ikos vaikų šeimos kilęs 44-erių Laimonas kartu jau – 14 metų. Sutuoktiniai augina du sūnus ir neišskiriami yra ne tik gyvenime, bet ir versle – kartu imasi nutrūktgalviškiausių idėjų įgyvendinimo. Kaip Erika juokauja, vienas toks kvailas kitą tokį sutiko.
„Sugalvojam ką, darom. Labai daug darom. Galėtų kuris stabdyti, kad nedarykime to ar ano, bet ne... Du kvaili kai suėjom... Nė vienas nestabdom“, – nusijuokė mažeikiškė.
„Kartais vienas protingiau pasako, kartais – kitas. Vienas kitą pataisai ir gerai“, – tai, kad nesunku kartu ir gyventi, ir dirbti, patikino Laimonas.
Viskas prasidėjo nuo levandų
Paklausti, kaip jų gyvenime atsirado levandos, Adomaičiai ėmė pasakoti apie emigracijos laikus.
„Kai gyvenome Anglijoje, prie mūsų nuomojamo namo buvo levandų. Augo apleistame sode, šabakštyne. Iš pradžių net nežinojome, koks tai augalas, bet gyvavo ir atkreipė dėmesį. Prieš išvažiuodami į Angliją buvome investavę į vilkikų verslą, žmona dirbo Mažeikių savivaldybės viešųjų ryšių skyriuje, prie Telšių buvome šviežiai namą pasistatę, galvojome, grįšime, prisisodinsime daug tų levandų“, – pasakoti ėmė Laimonas.
Lietuviai į užsienį dirbti išvažiuoja tam, kad užsidirbtų namo statyboms, o Adomaičiai pirma pasistatė namą ir išvažiavo uždarbiauti. Skamba neįprastai.
„Įsivaizduokite, palikome gražų, didelį namą ir išvažiavome į Angliją dirbti valytojais, – nusijuokė Erika. – Buvome sugalvoję planą. Iš pradžių valysime patys, o tuomet rinksime darbuotojus ir tik vadovausime. Valėm švariausiai ir problemų neturėjome. Daug klientų buvo. Po trijų mėnesių jau pirmą darbuotoją pasamdėme. Vėliau vienu metu apie 100 žmonių pas mus dirbo.“
Laimonas patikino, visada žinojęs, kad užsienyje jie neliks – greitai grįš į Lietuvą, ten, kur širdis. Kai sūnui sukako ketveri, artėjo mokslų pradžios laikas, pora apsisprendė keltis atgal į gimtinę. Emigracijoje jie praleido 2,5 metų, į Lietuvą grįžo 2012-aisiais. Valymo paslaugų verslą per nuotolį valdo iki šiol, tiesa, darbuotojų telikę apie 10.
Tos pranašės kregždės
Grįžę į Lietuvą Adomaičiai, kaip žadėjo, prie savo namų Telšių rajone pasisodino levandų. Šiaip, dėl grožio. Laikui bėgant vis dažniau sutuoktinių mintys ėmė suktis apie nedidelius svečių namus, kuriuos patys prižiūrėtų. O dar po miegamojo langu kregždės, lyg kokios pranašės, 13 lizdų susuko...
Palikome gražų, didelį namą ir išvažiavome į Angliją dirbti valytojais.
Taip prieš maždaug ketverius metus šalia Telšių gimė keturias žvaigždutes turintys „Lavender Inn Guest House“ svečių namai, kuriuose ypač išsiskiria vienas kambarys, neturintis langų. Jame ant sienų kabo odiniai botagėliai ir kitokie erotiniai daiktai. Pora norėjo būti originalūs.
Patys kurį laiką šalia svečių namų ir gyveno, tik neseniai persikraustė į Telšių centrą, tačiau dabar apsistoję Palangoje – savo naujojo projekto epicentre.
„Grįžę iš Anglijos šalia namų pasistatėme pagalbinį pastatą, kurio apačioje įrengėme rūsį. Mąstėm, kad laikysim ekologiškas morkas, bulves, nes kelias lysves pasidarėm, kūrenimui skirtos medžiagos ten bus. Viršuje įsirengėme ofisą.
Kai pradėjome gvildenti svečių namų idėją, tame rūsyje ir atsirado juodasis kambarys per du aukštus, nes nėra jokių langų. Nebeliko bulvių, morkų, juodai išdažėme, prikabinome veidrodžių – sukūrėme įdomią, intymią vietą. Vieni vokiečiai, įmonės kolektyvas, buvo užsisakę kambarius, tarp jų – ir šitą, nesigilino. Nesuprato, ką nuomojasi, tai pamatę botagėlius tiek juokėsi“, – šyptelėjo Erika.
Svečių namuose Telšių rajone taip pat galima paragauti alyvuogių ar ledų su levandomis. Šis augalas, tiesa, neatkeliauja į abiejų restoranų virtuves iš Adomaičių sodų, kitaip neliktų grožio – levandos perkamos.
„Mes tiek meilės į tą vietą įdėjome, tiek išpuoselėjome ją, augalų prisodinome. Viską savo rankomis darėme. Kartą kai pasakė, kad vien už žolės apsodinimą 15 arų teritorijoje 7 tūkst. norės, nusprendėme patys pasidaryti. Kaip golfo laukas dabar“, – patikino Erika.
Smalsumas nuvedė prie dar vieno verslo
Erika prisipažino niekad nemaniusi, kad užsiims kokiu verslu J.Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Tačiau galimybė pati ėmė ir pasibeldė į duris. Pernai pavasarį šeimos draugas parodė skelbimą, kad parduodama buvusi Tiškevičių vila J.Basanavičiaus gatvėje. Sutuoktiniai užsuko apžiūrėti iš smalsumo – senas namas, kaip pas močiutę kaime.
Taip buvusioje Tiškevičių rezidencijoje, ant medžiais apaugusios kopos šių metų birželį įsikūrė „Lavender Inn“ restoranas. Pora užsibrėžė tikslą būti kitokiais nei visi kiti šioje triukšmingoje kurorto alėjoje.
„J.Basanavičiaus gatvėje yra labai daug nekokybiško maisto, jis šildomas. Mes suplanavome būti maisto gamintojais, o ne maisto pašildytojais. Viską gaminame patys – šviežiai, kokybiškai, iš gerų produktų. Neužsiimame gatavais cepelinais ir pusfabrikačiais“, – patikino Erika.
Laimonas nusijuokė, kad jų naujausias verslo kūdikis – tarsi balta varna.
Išskirtinis jų restoranas yra dar ir tuo, kad įkurtas tarsi ir J.Basanavičiaus gatvėje, bet kartu – ir ne. Už nuo gatvės matomo restorano pastato yra medžiais apaugusi kopa, ant kurios įrengtos jaukios terasos – 9 rotondos.
Skanaujant patiekalų jose, atsiveria vaizdas į parkelį bei kurorto muziejų. Tuo pačiu metu viena akimi gali stebėti, kas vyksta tolėliau J.Basanavičiaus gatvėje.
„Norintiems šurmulio, turime staliukų ir prie pat gatvės. Ten galima sėdėti ir stebėti žmones. Vieni juk nori, kad juos matytų, kiti – kad jie galėtų visus matyti. O treti nori ramybės ir pasislėpti – tokie lipa į kopą. Iš viso lauke galime priimti apie 130 klientų“, – restorano, kuris turėtų veikti ir pasibaigus vasaros sezonui, tiesa, ne kasdien, erdvių išdėstymą perteikė Erika.
Iki tol, kol verslo ėmėsi Adomaičiai, ši vila buvo bene vienintelis pastatas J.Basanavičiaus gatvėje, kuriame neveikė restoranas – tik svečių namai.
Tai kiek kainuoja Palangos centre pradėti verslą?
„Neklauskit. Daug nervų kainuoja, – šyptelėjo Erika. – Anksčiau negalvodavome, kad galėtume Palangoje gyventi, o dabar jau norėtume. Tie pušynai...“
Vieninteliai tiekia ir svirplius
„Lavender Inn“ galima paragauti ne tik levandų arbatos, bet ir midijų, limonadų ar kokteilių su levandomis, čia tiekiamas plačią skonių gamą pajusti leidžiantis desertas su levandų putėsiais (kadaise ir be levandų konkurse Lietuvoje laimėjęs pirmąją vietą).
Degustaciniame trijų koktelių (levandų, žiogiško žalsvo ir granito su jūros dumbliais) bei užkandžių (austrių, saldžių bulvių spurgų) rinkinyje galima paskanauti ir džiovintų svirplių, atkeliavusių iš Kauno rajono. Gaminamas net saldėsis su karamelizuotais šiais vabzdžiais.
„Telšiuose turime žymaus skulptoriaus Algirdo Boso pagamintą žiogo skulptūrą. O žiogas simbolizuoja sėkmę, nes yra labai šoklus padarėlis. Gali iššokti 20 kartų aukščiau savo ūgio. Tas pats, kad žmogus peršoktų visą krepšinio aikštelę. Mes šoklūs esame.
Pasižiūrime į žiogą ir suprantame, kad nėra ribų, bet ką gali padaryti. Jei tau durys uždarytos, eik per langus. „Neįmanoma“ neegzistuoja. Ši filosofija pas mus gimė nuo pirmosios valytojos, kurią įdarbinome Anglijoje – pasakė, kad negalėjo kažkokiame name kriauklės išvalyti, nagais grandė. Nereikia nagais grandyti, yra priemonės ir kempinės tam. Užvirė mums tuomet kraujas. Kaip neįmanoma? Viskas įmanoma“, – kodėl restorane atsirado svirpliai, atskleidė Erika.
Naujos vietos virtuvėje šeimininkauja iš Anglijos, kur dirbo „Michelin“ žvaigždutes turinčiame restorane, grįžęs šefas Gediminas Kniūkšta.
Jį į Adomaičių restoraną priviliojo vienas žymiausių jaunųjų Lietuvos šefų – Bernardas Anužis, kuris ir padėjo sukurti levandinį meniu.
„Mūsų išskirtinumas tarp daugybės Palangos restoranų yra švieži produktai, gražus pateikimas ir kokybiškas maistas. Stengiausi padaryti ne gerai, o tobulai, – patikino G.Kniūkšta. – Su levandomis ir svirpliais susidūriau, beje, pirmą kartą. Atradimas pačiam buvo.“
Suplanavome būti maisto gamintojais, o ne maisto pašildytojais.
Pasak B.Anužio, tokių vietų kurorte, kurios gamintų patiekalus su „tvistu“, yra mažai – juk levandos labiau ne su maistu susijusios. Kai išgauni patiekalus, kuriuose jauti rūgšties, šiek tiek levandų, proteiną teisingai paruoštą – tokia kombinacija labiausiai turėtų atkreipti dėmesį. O ir svirplių Palangoje neva daugiau niekur neparagausi. Šefai juokauja, kad žmonės dažnai svirplius susipakuoja ir išsineša į namus – šeimynai meta iššūkį.
„Valgydamas patiekalą su levanda, pajauti švelnų, malonų, toliau į gomurį nueinantį skonį, kuris nekerta ryškiai. Pajauti subtilų prieskonį. Įdėsi per daug – sugadins patiekalą, per mažai – niekas nepajus. Su daugeliu gėlių taip yra“, – pasakoja B.Anužis.
Tieks ir išskirtinius vaflius
Laimonas pastebėjo, kad klientai dar baugiai žvelgia į naujai duris atvėrusią vietą, tačiau išdrįsę įžengti ir pamatę iš terasos parkelį, ištaria „vau“. Vaikščiodami po J.Basanavičiaus gatvę mažai kas įsivaizduoja, kad už pastatų slepiasi gamtos oazė.
„Vieni klientai pasakojo, kad iš pradžių praėję pro mūsų restoraną ir pamatę violetinį kokteilį geriančius žmones, pagalvojo, įdomu. Kitą vakarą nusprendė jau užeiti. Išgėrė tą kokteilį, sumąstė pavalgyti ir lūkesčiai buvo viršyti gal 10 kartų. Manė, kas čia gali būti gero J.Basanavičiaus gatvėje. O po to ir kitą rytą grįžo“, – prisiminė Laimonas.
„Bet ne viskas pas mus taip ekstravagantiška – turime ir paprasto žmogiško maisto: kokybišką jautienos mėsainį, kiaulienos šonkaulius, anties file“, – nusijuokė Erika.
Prie pat J.Basanavičiaus gatvės įrengti staliukai turi dar vieną įdomų akcentą – tamsoje „užkuriamą“, šilumą skleidžiantį laužą-židinį.
Netrukus turėtų pradėti veikti ir įvairių mielų, kūnui ir namams lepinti skirtų dalykėlių – nuo prieskonių, arbatų, druskų voniai, eterinių aliejų iki kvepalų, losjonų po skutimosi, mašinos kvepalų – su levandomis kioskelis.
Kitame namelyje prie gatvės Adomaičiai žada kepti ypatingus liege tipo belgiškus vaflius su cukraus gabalėliais, kurie šildomi ištirpsta ir karamelizuojasi. Ingredientus ir keptuves šiems vafliams pora jau parsisiuntė iš pačios Belgijos.
