Arbata – sielai, kava – greitam pabendravimui
Kai norime susitikti su sena bičiule, dažniausiai ją kviečiame išgerti kavos kur nors mieste. Pasimatome trumpai, gurkštelime po puodelį kavos nė nepajusdamos jos skonio ir toliau nuskuodžiame savų reikalų. Visai kas kita, jei žvarbų vakarą užsukame pas draugus į svečius. Kai nėra kur skubėti, šeimininkai paruošia arbatos. Šis gėrimas sušildo ne tik kūną, bet ir sielą, kartais net atsiveriame labai nuoširdžiam pokalbiui... Taigi kava laikoma gėrimu, tinkamesniu oficialiam bendravimui, o arbata – intymesniam.
 |
| George'as Orwellas |
Arbata pagal George’ą Orwellą
Rašytojas buvo įsitikinęs, kad arbatos ruošimo instrukcijų nė neverta ieškoti kulinarijos knygose. Kaip tikras anglas jis buvo įsitikinęs, jog arbata – vienas geriausių Didžiosios Britanijos civilizacijos pasiekimų, tad kaip ją tinkamai užplikyti, kiekvienas jo tautietis turi savo nuomonę. Rašytojas dalijasi savo patirtimi, kaip idealiai paruošti tikrą anglišką arbatą. Su visomis vienuolika taisyklių vargu ar sutiksite, bet pabandyti verta...
1 taisyklė
Pirmiausia nusipirkite indiškos arba Ceilono arbatos. Kiniška arbata turi privalumų: ji ekonomiška, ją galima gerti be pieno, bet ji nelabai tonizuoja. Taigi, išgėrę tokios arbatos, nepasijusite protingesni, sumanesni ar pakylėti.
2 taisyklė
Arbatą reikėtų plikyti nedideliame arbatinuke, o jis būtinai turi būti porcelianinis.
3 taisyklė
Arbatinuką prieš tai reikėtų pakaitinti. Dabar tai daroma praskalaujant jį karštu vandeniu, anksčiau – palaikant ant specialios lentynėlės židinyje.
4 taisyklė
Arbata turi būti stipri. Litrui vandens – ne mažiau kaip šeši šaukšteliai arbatžolių. Jei tokia arbata jums per stipri, gerkite ją tik kartais: George’as Orwellas buvo įsitikinęs, kad geriau vienas puodelis stiprios arbatos nei dvidešimt silpnos. Tikrieji arbatos mėgėjai ne tik mėgsta ją stiprią, bet, metams bėgant, geria vis stipresnę.
5 taisyklė
Arbatžoles reikia suberti tiesiai į arbatinuką – nereikia jokių filtrų. Kai kurie arbatinukai viduje turi sietelius, bet rašytojas manė, kad jei arbatžolės negali laisvai plūduriuoti vandenyje, jų skonis neatsiskleis iki galo.
6 taisyklė
Arbatinuką su arbatžolėmis reikėtų prinešti prie virdulio, o ne atvirkščiai. Vanduo, pilamas ant arbatžolių, turi būti ką tik užviręs, nevertėtų jo, pavyzdžiui, neštis į kambarį ir ten plikyti arbatą. Kai kurie arbatos mėgėjai mano, kad plikyti šį gėrimą reikėtų dar iki galo neužvirusiu vandeniu, tačiau rašytojas teigė nemanąs, jog plikant tokiu būdu skonis skirtųsi.
7 taisyklė
Kai arbata užplikyta, ją reikia išmaišyti, o dar geriau – gerai pakratyti arbatinuką ir tada leisti arbatžolėms nusėsti ant dugno.
8 taisyklė
Arbatą reikia gerti iš kokybiško puodelio: jis turi būti cilindro formos, jokiu būdu ne mažas ir ne plokščias. „Teisingas“ puodelis ilgiau išlaiko šilumą – arbata taip greitai neataušta.
9 taisyklė
Arbatai skirtas pienas neturėtų būti labai riebus – suteiks jai prastą skonį.
10 taisyklė
Pirmiausia į puodelį pilama arbata, paskui – pienas. Turbūt girdėjote, kad reikia daryti atvirkščiai? Tai ginčytinas klausimas. George’as Orwellas pateikia geležinį argumentą: įpylę į puodelį arbatos ir ją maišydami bei pildami pieną, galime kontroliuoti, kiek jo pilsime, priešingu atveju – pieno galima padauginti.
11 taisyklė
Anglišką arbatą derėtų gerti be cukraus. George’as Orwellas nujautė, kad dėl to bus kritikuojamas. Tačiau jis vis tiek tikina, kad tikrasis arbatos mėgėjas niekada nesidės cukraus, nes šis iškreips gėrimo skonį. Rašytojas kandžiai užsiminė, kad tuomet arbatą būtų galima gerti ir su druska bei pipirais. Tikras šio gėrimo skonis turi būti kartokas. Skeptikams anglų rašytojas siūlė bent porą savaičių pabandyti gerti arbatą be cukraus, o tada kitokios turbūt jau ir nebesinorės...
Taip pat skaitykite:
