Prieš kelerius metus kartu su Londone gyvenančia seserimi Asta sukūrė maisto tinklaraštį, pavadinimu „Feed My Sister“, kuriame dalijosi savo receptais. Antrasis žingsnis – kitokiems saldumynams skirta knyga „Natūraliai saldu“, pavergusi ir puikiais receptais, ir nuotraukomis. Tąsyk knygos autorės netgi sulaužė konkurencijos maisto knygų rinkoje standartus ir išsiuntinėjo savo debiutinį leidinį kitiems maisto tinklaraštininkams ir knygų autoriams.
Ilgainiui Astai gimė unikali idėja, kuri ją ir įkvėpė imtis savarankiško verslo, visa galva mestis į desertų, kepinių pasaulį. Kaip tik praėjusią savaitę ji pirmąsyk pakvietė apsilankyti „Desertų klubo“ kepykloje. Šios kepyklos durys lankytojams vėl bus atviros ir šį penktadienį bei šeštadienį nuo 9 iki 15 val. Apie viską išsamiau – iš pačios kepyklos šeimininkės lūpų.
-
Pagyros tinklaraščiui ir maisto dėžutėms „2 virėjus“ įkvėpė kurti kulinarijos studiją
-
5 Vilniaus kavinės-kišenės: vietos nedaug, bet geros nuotaikos su kaupu
-
Italas – apie tinklinių restoranų voratinklį, arba kaip maitinimo sektorius Kaune „parsidavė“ alkoholio pramonei
-
Svetingos sodybos simboliu tapo putinų uogos: ragautojai giria ir sirupą, ir guminukus
– Koks buvo lūžio taškas, kai nutarei, kad tuometinio savo darbo ir pomėgio nesuderinsi, kai nutarei steigti savo verslą, atidaryti kepyklą?
– Akivaizdu, kad kai pradėjau desertų prenumeratos projektą ir jis įsivažiavo. Kai man ėmė vis labiau patikti idėja ir mačiau poreikį, kai desertus ėmė prenumeruoti daug žmonių, o aš viena po pagrindinio darbo, naktimis, nebesuspėdavau, kai supratau, kad toks krūvis man per didelis. Desertų prenumerata ir buvo tas lūžio taškas. Taigi nebemačiau tarpinio varianto – turėjau arba visiškai į tai mestis, arba stabdyti.
– Leisk paklausti, pati desertų prenumerata yra išskirtinai tavo idėja?
– Gerai pamenu, kaip ji gimė. Pamenu, kartą kalbėjome su kolege apie įvairias prenumeratas – gėlių, kavos, o ji man šovė tokią mintį – „jums reikėtų daryti desertų prenumeratą!“. Aš suklusau, pasidomėjau – na nėra tokio dalyko. Sugalvojau pačią koncepciją, kaip tai atrodys, pradėjau daryti ir man patiko.
– Kaip paprastai paaiškintum, kas ta desertų prenumerata?
Ką desertų prenumeratos patirtis duoda? Ne tik skanėstus, bet ir išrankumą.
– Žmogus moka tam tikrą įmoką ir kiekvieną mėnesį gauna dėžutę su 3 skirtingais desertais po 2 porcijas. Tad išvis per metus išeina net 35 skirtingi desertai. Beje, dėžutėje dar gauni aprašymą, kas tai yra, kaip kiekvieną desertą ragauti – šaltą ar kambario temperatūros. Žmogus iš anksto desertų nesirenka, beveik ir nežino, ką gaus, tai yra staigmena. Patys desertai vienoje dėžutėje visada būna skirtingi – skonio, formos, tekstūros, spalvos... Taigi, jis gauna tokią dėžutę ir ragauja. Ką tokia patirtis duoda? Ne tik skanėstus, bet ir išrankumą.
– Kiek suprantu, tau tai labai svarbu?
– Taip, nes aš ir pati einu tuo keliu, sakau, kad dabar ir pati viską ragauju, o ne valgau urmu. Manau, kad kai ragauji išties šviežią, gerą, natūralų, subalansuotų skonių desertą, paskui nebenori prasto, tarkime, torto su tūkstančiu ingredientų, kurie net netelpa etiketėje. Tad taip, man patinka tas poveikis – ne tik patenkini saldumo poreikį, bet suteiki skonio lavinimą.
– Kiek atgalinio ryšio iš žmonių sulauki, jis svarbus?
– Tas labai svarbu, įdomu. Man labai svarbus ir smagus ryšys su žmogumi, kuriam teiki paslaugą ar produktą. Tik taip ir atsiranda supratimas, kas tie žmonės, ko jiems reikia, ką dar galiu pasiūlyti.
– Atsiliepimai tik teigiami?
– Teigiamų itin daug. Bet, žinoma, atgalinis ryšys nėra vien tik pozityvus. Tačiau tai labai gerai – neužsiliūliuoji būsenoje, kad viską darai tobulai. Žinoma, tą ne tokią pozityvią reakciją emociškai gal ir sunkiau priimti, tačiau ji labai daug suteikia. Sakyčiau, tai nėra patogu, bet labai vertinga – imi galvoti, kur galėtum tobulėti.
– Kiek dabar yra desertų prenumeratorių ir kas tie žmonės?
– Yra šimtai prenumeratorių, tai daugiausiai vilniečiai, taip pat dalis ir kauniečių, nes prenumerata veikia tik šiuose miestuose. Absoliuti dauguma yra moterys. Tai yra ir patys gaminantys, kepantys žmonės, ir tie, kas virtuvėje sukasi rečiau.
– Gali įvardinti, kokius desertus žmonės labiausiai mėgsta?
– Oi, labai įvairiai, reikia pagalvoti... Ko gero, visi mėgsta mūsų sūrio pyragus. Mes gaminame labai kremišką sūrio pyragą, keptą vandens vonelėje. Man atrodo, šiemet jis jau buvo kartojamas vienoje desertų dėžutėje, nes valgytojai balsuodami vieną desertą išsirenka iš praeitų metų, tačiau ir vėl tapo naujos dėžutės favoritu. Kita vertus, kai vyksta balsavimas, tai kuris desertas dėžutėje pats pačiausias, nėra taip, kad vienas labai dominuoja, visi mėnesio desertai yra lygiaverčiai.
– Asta, kalbant apie darbus, kaip tu anksčiau save vadindavai ir kaip dabar prisistatai?
– Anksčiau buvo labiau apibrėžta – rinkodaros komandos vadovė, rinkodaros žmogus organizacijose. O dabar aš save įvardinu desertų žmogumi, o ir darbų spektras tapo labai platus, ypač pradžios etape. Dabar daug įvairiausių darbų – nuo desertų gaminimo iki dokumentų tvarkymo.
– Ar ankstesnės rinkodaros žinios tapus desertų žmogumi praverčia?
– Taip, man labai patinka, kad vystydama šią veiklą turiu rinkodaros žinių. Žinau, kaip sukurti pakuotę, koks yra vartotojo kelias ir pan. Tik jei anksčiau pirmiausiai struktūruodavau, strateguodavau, o tada darydavau, tai dabar pirmiausiai darau, o tada reflektuoju, kol galiausiai galiu konstatuoti, kodėl išeina vienaip ar kitaip. Toks pagrindinis skirtumas.
– Kaip tokį karjeros pokytį vertina tavo artimieji?
– Niekas nei iš draugų, nei iš giminių patarimų nežarstė, man tas patinka. Sakyčiau, kad iš pačių man artimiausių jaučiu tylų palaikymą.
– Be desertų prenumeratos, tu dar ėmei organizuoti desertų ir kavos derinimo renginius, kas tai per idėja?
– Taip nutiko, jog su gerai pažįstama kavos žinove Andželika radome daug bendrų taškų ir vieno pokalbio metu iškėlėme klausimą, ar gali būti gera kava ir geras desertas, o jų derinys blogas? Atradome, kad gali. Ir tada nutarėme eksperimentuoti, kas su kuo dera. Pernai gruodį startavome su pirmąja vieša kavos ir desertų derinimo degustacija. Pradžioje rengėme labiau į edukaciją nukreiptas degustacijas, kai visi nemažai klausosi, sėdi prie ilgo stalo, o tada išbandėme degustaciją, kuri buvo mobilesnė, socialesnė, ten žmonės jau ne tik ragavo, bet ir bendravo vieni su kitais – tokia buvo spurgų ir kavos kokteilių derinių degustacija. Šias degustacijas ketinu tęsti toliau ir savo kepyklos, ir kitose erdvėse. Be to, kepykloje kartą jau esame rengę kepinių ir arbatų degustacijas. Kažkada pagalvojau, jog apie arbatą yra mažai žinių, o ten juk toks įdomus pasaulis, jį norisi tyrinėti ir per desertų kultūrą, jų ir arbatos derinius. Tad vasarį turėsime naują arbatų ir desertų degustaciją.
– Praėjusią savaitę porą dienų po kelias valandas atvira tapo tavo kepykla, kas čia lauks?
– Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 9-os ryto iki 15 val. kepykla bus atvira visiems norintiems. Čia bus galima rasti gerų, skanių desertų ir kepinių. Beje, įdomu, jog kai dar tik nuomojausi dabar turimas kepyklos patalpas, tokios idėjos – atverti duris visiems – dar nežinojau. Kaip dar prieš gerą pusmetį nežinojau ir to, kad kepsiu kruasanus (juokiasi).
– Kas nors nustebtų, jog kepykla dirbs tik porą pusdienių per savaitę.
Man atrodo, kad gero deserto, gero kepinio verta palaukti. Tai suteikia papildomo skanumo.
– Taip nutariau, nes man patinka išlaukimo momentas – ir su kepykla, ir su desertų prenumerata. Man atrodo, kad gero deserto, gero kepinio verta palaukti. Tai suteikia papildomo skanumo. Tereikia pagalvoti – šiais laikais mes turime tiek daug, esame tiesiog užlieti saldėsių, o juk laukti, išlaukti yra puiku. O penktadienį ir šeštadienį pasirinkau kaip tas dienas, kurių vakarais susitinkam su draugais, ką nors švenčiam, tai tokios pasilepinimo dienos.
– Tai ko visada bus „Desertų klubo“ kepyklos vitrinose?
– Bus visko – įvairių kepinių, desertų, bet viskas kis kartu su sezonais. Tarkime, artimiausiu laiku bus „Napoleonas“, morkų tortas, keksų, sausainių, bandelių, fokačios, galečių, nesaldžų (savory) desertų... Bus balansas – ir saldūs kepiniai, ir kas nors nesaldaus.
– Tiesa, kuris kepinys ar desertas tau vis dar kelia daugiausiai iššūkių?
– Kruasanai! Atrodo, kad su jais mokaisi nulinėje klasėje: ilgas procesas, daug vietų suklysti... Tačiau pavykęs rezultatas – ir vaizdas, ir skonis – yra kai kas nerealaus. Taip, man tai pats sudėtingiausias kepinys, kiek esu kepusi. Ir, beje, manau, Lietuvoje jis yra gerokai nuvertintas. O man su kepiniais ir desertais norisi suteikti būtent kokybės – kai valgai ir džiaugiesi, kai suvalgius aplanko geras jausmas.
– Kaip tu matai savo kepyklą kitų panašių vietų kontekste?
– Aš nevertinu savęs lygindama su kitais. Aš net neseku kitų kepyklų, tarkime, socialiniuose tinkluose. Nes žinau, kad gal kai ką netyčia atkartosiu – spalvas ar formas. Taip, esu apsilankiusi populiariose kepyklose, išbandau jų kepinius, bet akylai neseku, nesiekiu pralenkti, konkuruoti. Manau, rinkoje telpame visi. Aš save labiau vertinu lygindama su ankstesne savimi, o tada keliu tikslus, ką noriu padaryti ateityje.
– Dabar ant bangos raugo duona, turėsite ir jos?
– Raugo duoną kepu namie. O kepykloje neturime specialios krosnies su padu, reikalingos raugo duonai, tad kol kas jos nekepsime. Tiesą sakant, net nenorėjau šokti ant mados bangos. Duoną, jos kepimą, vertinu kaip atskirą amatų amatą, šiandien man tai per plati tema. Galbūt ateityje atsiras ir ji, tačiau jau suprantant, ką darai, turint įrangą. Į duoną reikia žvelgti su pagarba.
– Dabar dar tik kepyklos startas, bet vis tiek, turi kokių ateities planų?
– Gal tai bus kavinė, gal kepsiu ir minėtąją duoną. Tačiau savo ateities planų dirbtinai nespausiu, tai ateis natūraliai.
Svarbiausia pajusti, koks didelis yra malonumas daryti dalykus, kurie patinka pačiai. Aš ir kuriuosi šią galimybę bei planuoju ja naudotis.
– Ar nebijai, kad atšips dėmesys tam, kuo dabar mėgaujiesi, kad tiesiog įkrisi į rutiną? Juk kepimas kaip hobis ir kaip darbas – skirtingi dalykai.
– Puikiai suvokiu, kad svarbu nepervargti. Bet sakau sau, kad Lietuvoje mes turime sezoniškumą, man patinka nauji dalykai, o su desertų prenumerata tos kaitos daug. Ko gero, svarbiausia pajusti, koks didelis yra malonumas daryti dalykus, kurie patinka pačiai. Aš ir kuriuosi šią galimybę bei planuoju ja naudotis (juokiasi). O rutininių darbų yra, taip, tačiau toji įdomioji pusė tai atsveria. Be to, manau, kad nereikia tų kompleksų, kad mes esame maža Lietuva ir ką mes čia parodysime... Aš mąstau – koks skirtumas?! Patinka, tad imame ir važiuojame!
