„Lagom Bistro“ įsikūrė visai netoli Halės turgavietės, Visų Šventųjų gatvėje, kur per keletą metų susiformavo įdomus barų ir alternatyvių restoranėlių rinkinys.
Naujosios vietos fasadas siaurutis, tad nė karto jame nebuvus, reikia įjungti atidumą, norint nepraeiti. Durys atidarytos, o iškart už jų – atvira virtuvė, ją savo dydžiu lenktų net nemaža dalis namų virtuvių, patalpos gilumoje rikiuojasi keli staliukai. Viduje – šviesu, dekoro nedaug ir jis santūrus, skandinaviško stiliaus.
Aliuzija į Skandinavijos šalis – ir pats restorano pavadinimas. Kaip sako Sergejus, „lagom“ švedų kalboje įvardija ramaus, neskubraus, subalansuoto gyvenimo būdo koncepciją. Tai tinka ir jo įkurtam restoranui – maistas čia įdomus, gardus, tačiau be šou elementų ir madų vaikymosi, o interjeras taip pat santūrus, nuteikiantis ramiai pabūti, pavalgyti ir pasišnekučiuoti. „Interjeru daugiausia rūpinosi sužadėtinė Aleksandra, ji taip pat atsakinga ir už mūsų vizualiką, komunikaciją, manau, jai puikiai sekasi“, – ne be pasididžiavimo sako pašnekovas.
31-erių Sergejus – joks naujokas maitinimo versle. Tiesa, tai pirmas jo paties verslo projektas, tačiau prieš tai daugiau kaip 10 metų jis sukosi restoranų ir barų versle Minske, padėjo atidaryti ir vystyti naujas vietas, dirbo konsultantu. Būtent darbinėje aplinkoje jis susipažino ir su keliais metais jaunesne savo sužadėtine Aleksandra Stralchonak, Baltarusijoje dirbusia barista (ji šįsyk pokalbyje nedalyvauja – aut.).
Lietuva per keletą metų padarė didžiulį progresą, priartėjo prie Vakarų, tačiau mes, baltarusiai, vis tiek jaučiamės čia gana savi.
Kodėl nutarę palikti represijų vis labiau gniaužiamą Baltarusiją jiedu pasirinko būtent Lietuvą? Sergejus vardija kelias priežastis. „Šiaip ar taip, kurtis kuriame nors iš didžiųjų Europos miestų sunkiau – ir dėl kalbos, ir dėl mentaliteto, ir dėl įstatymų. O Lietuva per keletą metų padarė didžiulį progresą, priartėjo prie Vakarų, tačiau mes, baltarusiai, vis tiek jaučiamės čia gana savi – yra panašių mentaliteto bruožų, daug žmonių tebekalba rusiškai, pagaliau, turim daug bendrų patiekalų, naudojam tuos pačius ingredientus, – aiškina Sergejus. – Kai dar tik galvojom apie verslą ne gimtinėje, buvo du pasirinkimai – Talinas arba Vilnius. Tačiau pasidomėjęs įmonės kūrimo procesais, įstatymais, pamačiau, kad viskas žymiai paprasčiau bus Vilniuje. Taip ir buvo – maloniai nustebino, kad valdininkai buvo tokie paslaugūs, viskas vyko greitai, daug reikalų sutvarkėm tiesiog elektroniniu būdu, tai tiesiog fantastika! Su Baltarusija nėra net ko lyginti, ypač kalbant apie paslaugumą. Ten kuriant įmonę su jokia korupcija nesusidurtum, bet niekada nežinau, gal susidursi su kokia rūsčia valdininke, kuri nebus paslaugi, tad procesas užtruks, niekas nebus nusiteikęs padėti.“
Nutarę Vilniuje įkurti restoraną, baltarusiai gana greitai surado jam patalpas. Pašnekovas pasakoja, jog dabartine erdve susižavėjo tada, kai kartu su savininku nusileido į rūsį ir išvydo galingą mūro sieną, skaičiuojančią jau ne pirmą šimtą metų.
Jaunam verslininkui imponavo ir tai, jog patalpų nuomotojas pasirodė esąs draugiškas ir supratingas, dar tik besikuriančiam verslui nekėlė jokių neįgyvendinamų sąlygų.
Tiesa, pora nė nesvarstė, jog galbūt vertėtų Vilniuje kurti baltarusiškų patiekalų restoraną. Viena vertus, Sergejui įdomesni, artimesni modernesni patiekalai, jis pats trumpai yra stažavęsis viename aukšto lygio restorane Osle, kita vertus, sako, kad nė nelabai aišku, kokia gi ta baltarusiška virtuvė.
Jei norėčiau gilintis į istorinę baltarusių virtuvę, turėčiau skirti tam bent kelerius studijų, tyrimų metus. O apsimetinėti ir daryti bet kaip, bet ką – ne man
„Sovietmetis istorinę mūsų, baltarusių, virtuvę visiškai sunaikino, nugramzdino užmarštin, žmonės apie tai nebeišmano, daug kasdienių patiekalų ir yra būtent sovietmečio laikų. Jei norėčiau gilintis į istorinę baltarusių virtuvę, turėčiau skirti tam bent kelerius studijų, tyrimų metus. O apsimetinėti ir daryti bet kaip, bet ką – ne man“, – samprotauja baltarusis.
Tad „Lagom Bistro“ patiekalai daugiausia įkvėpimo semiasi iš trijų šalių virtuvių – Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos. Tik, kaip sako pašnekovas, žinomiems, klasikiniams patiekalams visąlaik suteikiamas koks nors naujas akcentas. Gal tai bus papildomas sūris, prieskonis, koks nors įdomesnis derinys.
Visą dieną restorane galima rinktis patiekalus iš pusryčių meniu, kuris ypač aktualus ir paklausus tampa savaitgaliais, kai vilniečiai traukia vėlyvųjų pusryčių – bruncho. Darbo dienomis pateikiamas dienos meniu pasiūlymas – paprastai tai būna salotos, sriuba ir pagrindinis patiekalas. Dabartinis reguliarusis meniu galioja nuo starto gegužę, jis keisis kas sezoną, tačiau vienas kitas pokytis vyksta ir nesulaukus metų laikų kaitos – tiesiog stebima, kas lankytojams labiausiai patinka.
Beje, vienas savininkų poros sprendimas čia gana neįprastas – jie ruošia įvairiausią kavą – nuo espresso iki kapučino, tačiau visos jos kaina yra ta pati – 2,5 Eur. „Esu pastebėjęs, kad kai kavinėje yra didžiulis kavos meniu ir labai skirtingos kainos, žmonės pasimeta. Mes esame restoranas, ne kavinė, bet kavos kokybei skiriame didelį dėmesį. Nusprendėm, kad suvienodindami kainas tą kavos išsirinkimą svečiui supaprastinsim“, – argumentuoja restorano savininkas.
