Pokalbis su sesėm vinguriuoja nuo jų prisipažinimo apie nuovargį atidarymo dieną, kai apsiverkė užsidariusios virtuvėje, iki juoko pliūpsnių prisiminus įvairiausius per pusmetį įvykusius kuriozus.
Tačiau pati baro idėja merginoms negimė staiga – ji pradėta brandinti jau seniai. „Gerai pamenu, kaip mes dar paauglystėje kalbėdavom, kad kada nors turėsim savo bariuką“, – prisimena Severija. Tačiau teko paaugt ir įgaut įvairių patirčių, kad šią idėją jos įgyvendintų.
Idėja atgimė abiem sugrįžus į Lietuvą
Severija, baigusi mokyklą, išvyko studijuoti į Ispaniją, Madridą. Čia ji baigė tarptautinę vadybą, o studijų metu itin susidomėjo tvarumo kino gamyboje tema. Tiesa, dar paauglystės metais ji įgavo nemenkos maisto gaminimo patirties – nuo 14-os ruošdavo maistą kūrybinėse stovyklose vaikams.
Visai kitokia Julijos patirtis – ji, vos tik baigė mokyklą, kartu su drauge nutarė traukti padirbėti į Tenerifę. Ten darbavosi bare, kur patirtį, įspūdžius sėmė su kaupu. „Iškart po mokyklos visai nežinojau, ką noriu veikti, todėl ir iškeliavau į Tenerifę. Laikas ten buvo labai intensyvus, greit įgavom baro savininko pasitikėjimą, jis skirdavo vis sudėtingesnes užduotis. Dirbau ir už baro, plakiau kokteilius, ir padavėja. Vieta labai turistinė, pagrindiniai lankytojai – britai, o bendravimo buvo daug. Taip turėjau progą iš vidaus pamatyti, kaip veikia baras“, – pasakoja ji.
Nebuvom pasidomėjusios, ką reiškia Lietuvoje atidaryti barą. Iš pradžių įsivaizdavom, kad tai kosmosas, lyg nusipirkti kokią vilą Australijoje.
Po metų grįžusi į Lietuvą, išbandžius kelias kitas veiklas, ji kartu su jaunesniąja sese Severija nutarė, kad metas įgyvendint tą paauglystės svajonę apie bariuką.
-
Savaitės vieta: kepiniais kvepiantis draugių verslas – kavinė „Margas kočėlas“
-
8 vietos Vilniuje, kur verta keliauti saldžių bandelių: nuo senbuvių iki naujokų
-
Vilniečių pora Justiniškes lepina šviežiais kepiniais: „Žmonėms to reikia ne tik centre“
-
Kruasanų meistras ispanas patirtim dalijos Lietuvoje. Atskleidė kadaise dirbęs ir santechniku
„Iš tiesų mes nė nebuvom pasidomėjusios, ką reiškia Lietuvoje atidaryti barą. Iš pradžių įsivaizdavom, kad tai kosmosas, lyg nusipirkti kokią vilą Australijoje. Bet tada pradėjom žiūrinėti skelbimus, įsitikinom, kad, pavyzdžiui, maži, jau sukurti verslai parduodami už ne tokius jau didelius pinigus“, – pasakoja Julija.
Akį patraukė grindys, o įrengė savo rankomis
Sesės jau sukurto verslo taip ir nenusipirko, bet ėmė ieškoti patalpų savo sumanymui. Tokios pasitaikė Vilniaus Dominikonų gatvėje, kur prieš karantiną veikė kiniško maisto kavinė, dar anksčiau – itališka kepykla. Julijos ir Severijos dėmesį pirmiausiai patraukė autentiškos grindų plytelės, dar tiko, kad rūsyje buvo nemaža virtuvė, o pagrindinė patalpa tokia, jog puikiai tiko jų sumanymui.
Jų baro koncepcija paprasta, tačiau tokia, kokios Lietuvoje jos pasigenda. Tai vieta, kur pirmoje dienos pusėje tiekiami pusryčiai, o vėliau, vakarėjant, viskas transformuojasi į barą – kinta apšvietimas, muzika, pusryčių patiekalus keičia kokteiliai ir užkandžiai, sumuštiniai.
Kai tik atėjom į šitą vietą, galvoj ėmė plaukti vaizdai, kaip čia galėtų būti.
Merginoms labai patiko, kad patalpa yra vientisa, be jokių užkaborių, anot jų, „visi atsiduria lyg kokioje namų svetainėje“. Jos svajoja, kad čia megztųsi bendravimas, lankytojai neužsisklęstų tik prie savo staliukų.
Seseris sužavėjo minėtosios grindų plytelės, tačiau, be jų ir sienų, dar šaldytuvo rūsyje, čia nieko daugiau ir nebuvo. „Kai tik atėjom į šitą vietą, galvoj ėmė plaukti vaizdai, kaip čia galėtų būti. Tiesa, reikėjo įrengti absoliučiai viską, o kadangi biudžetas mažas, daugybę dalykų darėm pačios, dar padėjo šeima, draugai. Tarkim, interjerą padėjo sudėlioti brolio žmona, interjero dizainerė. Štai šitas plyteles, – Julija moja ranka link plytelėmis dekoruoto baro, – pjaustėm ir klijavom pačios.“
„Buvo sunku, iššūkių netrūko“, – sesei antrina Severija.
Pavadinimas – aliuzija į vidinį juokelį
O kaip gimė ir ką reiškia baro pavadinimas – kodėl „Vazonas“? Čia sesės ima žvalgytis tarpusavyje ir juoktis. „Oi, mes sugalvojom tiek gerų pavadinimų, kad kada nors juos galėtume parduoti“, – kvatojasi Julija.
Žodis „vazonas“ įstringa, sukelia šypseną, nustebina.
„Iškart žinojom, kad norim lietuviško žodžio – juk graži ta mūsų kalba. O žodis „vazonas“ susijęs su mūsų vidiniu juokeliu. Kartą vienoje stovykloje buvo sukurtas filmas apie vazoną... Ilgainiui kai kuriuos žmones mes ėmėm vadinti vazonais – na, tokius nelabai patinkančius, durnelius, kurie tingi ką nors daryti. Taip ir linksniuodavom, juokaudavom „tu vazonas“, „nebūk vazonas“. Šis žodis įstringa, sukelia šypseną, nustebina“, – dėsto Severija.
O Julija juokdamasi priduria, jog bare tikrai yra sulaukusi vyresnių moteriškių, kurios įėjusios teiravosi „tai kur čia tie vazonai?!“.
Į iššūkius mokosi reaguoti ramiau
Julija ir Severija buvo taip įsisukusios į „Vazono“ įrengimo darbus, jog kai atėjo atidarymo diena ir suplanuota šventė, jautėsi tokios pervargusios, kad virtuvėje net apsiverkė.
„Susirinko tiek žmonių, visi džiūgavo, stebėjosi, ką mes čia padarėm, kad mums pavyko, o mudviem buvo taip keista... Bet galiausiai nusiraminom ir atsipalaidavom“, – prisimena Julija.
Į viską dabar stengiamės žiūrėti ramiau, kitaip išprotėtume.
Severija priduria, jog streso, įvairiausių netikėtumų, situacijų, kai reikia spręsti čia ir dabar, pasitaiko kiekvieną dieną. „Stresas ir nuovargis gali kirsti labai stipriai. Bet tiesiog susiimi ir darai. Į viską dabar stengiamės žiūrėti ramiau, kitaip išprotėtume“, – šypteli Severija.
Kiaušinio lėkštė ir kitos meniu žvaigždės
Maistui „Vazono“ įkūrėjos skyrė ypatingą dėmesį. Jos norėjo sukurti tokį pusryčių meniu, kuris būtų įdomus, europietiškas, tačiau su lietuviškais akcentais.
Mums buvo labai svarbu padaryti taip, kad kiekvienas produktas būtų itin kokybiškas, labai skanus pats vienas.
„Nuo pat pradžių mums buvo labai svarbu padaryti taip, kad kiekvienas produktas būtų itin kokybiškas, labai skanus pats vienas. Dar aš būtinai norėjau kiaušinių lėkštės, tokios, kurioje yra labai geras virtas kiaušinis, naminio majonezo, šviežios duonos, lietuviško sūrio, sūdytos lašišos ar kumpio, sviesto, druskos... Tai lyg ir paprasta, bet labai skanu, jei viskas puikios kokybės. Man tai patys geriausi pusryčiai“, – prisipažįsta Julija.
Tarp pusryčių patiekalų galima atrasti ir varškės virtinukus su špinatais, pagardintus gardžiais priedais, ir avižinę košę su karamelizuotais obuoliais, taip pat saldžiu ir nesaldžiu viršumi pagardintus skrebučius... Dar tik kurdamos meniu gaires sesės pirmiausiai surašė savas idėjas, o tuomet su pasamdytu profesionalu sudėliojo galutinį kiekvieno patiekalo variantą.
Startas su pusryčiais, finišas su kokteiliais
Vėlyvuosius pusryčius „Vazone“ galima valgyti nuo 11-os ryto trečiadieniais–penktadieniais, o savaitgalį startuojama valanda anksčiau. Beje, tik savaitgaliais bare galima skanauti specialaus deserto – kaskart jis gaminamas vis kitoks.
Kaip jau minėta, artėjant vakarui, visomis išvardintomis dienomis, išskyrus sekmadienį, pusryčių vieta transformuojama į kokteilių barą, kuriame, be gėrimų, dar galima gauti ir sočių sumuštinių bei užkandžių. Neretą vakarą čia vyksta renginiai, muziką miksuoja didžėjus, kartais švenčiami gimtadieniai.
Beje, kokteilių pavadinimai, surašyti virš baro kabančioje lentoje, verčia kilstelėti antakius. Pasirodo, tai eilutės iš eilėraščių – kiekvienam gėrimui pagal jo charakterį parinkta pati tinkamiausia!
Tėtis prisidėjo originalia interjero detale
Atidaryti barą sesės nutarė praėjusių metų gruodžio pabaigoje – tiesiog užsibrėžė konkrečią datą. Padaryti reikėjo daug. Dar paskutinėmis naktimis jos maišė kokteilius, tobulino meniu, tebevyko interjero įrengimo darbai. O detalių čia išties nemažai ir dalis jų labai subtilios.
Čia tenka patikslinti vieną svarbų dalyką: Julija ir Severija yra Landsbergytės, jauniausios rašytojo, poeto, režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dukros. Tad šiame bare yra ir jų tėčio indėlis.
Tėtis ir mama visada mus palaikydavo ir palaiko, visada turėjom laisvę, tad ir dėl baro jie tik pataria, tačiau labai subtiliai.
„Tėtis ir mama visada mus palaikydavo ir palaiko, visada turėjom laisvę, tad ir dėl baro jie tik pataria, tačiau labai subtiliai. Mama čia lankosi dažnai, pirmiausiai skuba laistyti gėlių, o savaitgaliais, kai daugiausia žmonių, mes ją ir įdarbinam“, – pasakoja Severija. O tėtis, Vytautas V. Landsbergis, pasiūlė originalią idėją: atrinkti kelių lietuvių poetų eilėraščius, turinčius dzen skambesio, ir atspausti juos plytelėse, kurios atsidurtų ant sienų. Ši idėja ir buvo įgyvendinta.
„Jis pats atsiklausė kiekvieno poeto, ar galėtų panaudoti jų eiles, tada jas atrinko, tuomet vėl tarėsi su mumis, ar mums tinka. Galiausiai eilėraščiai buvo atspausti specialiai gamintose plytelėse, jos išdegtos ir priklijuotos prie sienų. Turi būti labai arti, kad perskaitytum, kas ten parašyta“, – pasakoja sesės.
Be šių plytelių, akį traukia ir nuotraukos ant sienų, daugelis jų darytos Severijos, Julijos, pora ir jų vyresnės sesers Elenos, galima išvysti ir Antano Sutkaus darbą.
Atidaryme svečiavosi ir senelis
Beje, tą ir džiaugsmingą, ir ašaromis aplaistytą atidarymo dieną anūkių barą aplankė ir jų senelis, profesorius Vytautas Landsbergis. Merginos sako su seneliu bendraujančios tiek ir tada, kai jam pavysta rasti laiko, nes vis dar yra itin užimtas, abi žavisi jo ironija ir sarkazmu, ir atvirauja, jog jų šeimoje ryšiai labai stiprūs.
Kita vertus, savo veiklos ir baro jos nenori sieti būtent su žymia pavarde. „Aišku, nuo pavardės mes nepabėgsim, o ir nenorim pabėgti, bet svarbu, ką mes pačios darom – tai mūsų idėja, mes čia dirbam, norim, kad žmonės ateitų dėl geros atmosferos, maisto, kokteilių“, – sako Severija.
Skirtingos, todėl papildo viena kitą
Seserys sutartinai pasakoja, kad savo lankytoją jos dar tik pradeda pažinti, tarp jų yra ir turistų, ir vietinių, dalis jų vis grįžta. „Galiu pasakyti, kad tie grįžtantieji labai faini, įdomūs žmonės. O mes dėl kiekvieno lankytojo labai stengiamės. Kartais viena kitą išleidžiam pailsėti, padeda dar du samdomi žmonės, bet savaitgaliais būtinai būnam abi“, – pasakoja Julija.
Net kai susipykstam, greit suprantam, kad reikia ir susitaikyti – juk vis tik esam sesės.
O kaip sesėms sekasi kartu dirbti – ar tai nėra iššūkis? „Kai augom, iki paauglystės mes kariavom. O tada pamatėm, kad gal ir nieko ta sesė... (juokiasi) Be to, pradėjo susieiti ir mūsų draugų ratai“, – pasakoja Severija.
Julija sako, kad padeda tai, kad jos su Severija yra labai skirtingos. „Aš labiau bendraujanti, o Severija mieliau padirba su popieriais. Kai kokios problemos, aš bandau kažkaip švelniai tą spręsti, o Severija gali ir parėkti. O šiaip aš nė neįsivaizduoju, su kuo dar galėčiau turėti tokį verslą. Net kai susipykstam, greit suprantam, kad reikia ir susitaikyti – juk vis tik esam sesės“, – šypteli Julija.
