B.Nicholson: traidicijų išsaugojimas – garbės reikalas
Anot N.Marcinkevičienės, maisto ruošimas prisideda prie vienijančios aplinkos kūrimo. „Kada mes susirenkame visi vienoje krūvoje? Dažniausiai prie stalo. Tuo labiau, kad Kūčių stalas – ypatingas. Šį vakarą sugrįžta ištekėjusios, kurios dar pirmi metai pas vyrą. Taip pat tie, kurie nuėję į žentus, kaip liaudis sako“, – pasakoja N.Marcinkevičienė.
Jos teigimu, Kūčios ir Kalėdos parodo šeimų vienijimąsi. „Merginoms, kurios pirmi metai kaip ištekėjusios, bus labai nejauku sėsti prie stalo, neįprasta. Sugrįžimas tarsi parodo, kad ryšiai dar nėra nutraukti. Tai buvo leidžiama. Antrais metais jau jos šeima yra ten, kur vyras. Jau dažnai turi ir vaikelį, todėl jau ir apsistoja. XIX a. pab. buvo tokia tradicija“, – pasakoja N.Marcinkevičienė.
B.Nicholson pastebėjimu, esame linkę perimti tradicijas, atėjusias iš svetur: vainikus, imbierinius sausainius ir iš jų pastatytus namelius, kalakuto ar žąsies kepimą.
Jai antrina B.Nicholson. „Kūčios lietuviškoje tradicijoje yra tokios svarbios, kad tai turėtume laikyti kone asmeniniu garbės ir valstybiniu reikalu išsaugoti šias tradicijas, jas puoselėti“, – įsitikinusi B.Nicholson.
Jos nuomone, lietuviai turi ypač gilias tradicijas, kurios labiau išnykusios kitose Europos šalyse. „Visuomet esu už tradiciją. Kartais naujienų galime rasti būtent praeityje. Yra be galo daug receptų, kurie buvo populiarūs prieš šimtmetį. Dabar dėl patogumo ar dar kažkokių priežasčių juos tiesiog pamiršome. Manau, kad naujienų Kūčių stalui turėtume ieškoti praeityje“, – tikina B.Nicholson.
Jos pastebėjimu, esame linkę perimti tradicijas, atėjusias iš svetur: vainikus, imbierinius sausainius ir iš jų pastatytus namelius, kalakuto ar žąsies kepimą.
„Visa tai priimame išskėstomis rankomis, džiaugiamės tuo. Tai puiku, bet kartu turime nepamiršti mūsų Kūčių. Išsaugoti tradicijas laikau savo garbės reikalu. Verčiu jų laikytis, net kai mano vaikai sako „mama, gal jau nedarome“ arba „mama, aš nevalgysiu silkės“, „nevalgysiu aguonų pieno“. Laikau savo pareiga juos įtikinti, kad jie turi visa tai valgyti. Tai mūsų tradicija kartą per metus, tai mūsų lietuviškumas, tautiškumas, kurį mes privalome išsaugoti“, – sako laidų vedėja.
Ant stalo dedame daugiau pirktų patiekalų
Pasak N.Marcinkevičienės, nėra atlikta tyrimų, kiek tikrųjų tradicinių patiekalų yra išlikę, tačiau ryškėja tendencija, kad pastaruoju metu žmonės vis dažniau eksperimentuoja su Kūčių stalo patiekalais. „Jau atsiranda ir majonezo, ir kiaušinių, ir pieno pilama, nors, tradiciškai prieš maždaug 30 metų tokių dalykų nebuvo. Vis dėlto išsaugomi 12 patiekalų. Stengiamasi, kad jie būtų pasnikiški“, – tvirtina N.Marcinkevičienė.
Jos pastebėjimu, vis daugiau patiekalų žmonės pasirenka pirkti, o ne gaminti, tačiau dėl to Kūčių stalas netapo skurdesnis. Anot N.Marcinkevičienės – yra atvirkščiai, Kūčios tapo tik turtingesnės, tačiau didesnį džiaugsmą atneša pasiruošimas.
B.Nicholson pataria nesirinkti paprasčiausio kelio, kuriuo neretai žmonės pasuka, – vietoje to, kad paruoštų 12 skirtingų patiekalų, jie paruošia silkę su 12 skirtingų pagardų.
„Dauguma moterų supranta, kad didžiausias šventinis akcentas yra ruošimasis, kai stengiesi kažką pagaminti, pradžiuginti šeimą, kai namai pakvimpa kūčiukais ar silke. Tai ir atneša mums tą šventės nuotaiką. [...] 2–3 patiekalus paprastai dar stengiasi moterys pačios pagaminti ar vaikams leisti tai padaryti“, – teigia N.Marcinkevičienė.
Pasak B.Nicholson, tradicinis lietuvių Kūčių stalas yra sveikiausias, nes ant jo gausu augalinės kilmės produktų. „Yra patiekalų, apie kuriuos mes jau pamiršome, bet jie kažkada nuolat būdavo ant Kūčių stalo: avižų kisielius, kanapių pyragėliai, kanapių pienas, laužukai. [...] Galiu pasakyti labai paprastai iš savo šeimos patirties ir manau, kad tai situacija, su kuria susiduria daugelis Lietuvos moterų – neretai prigaminama per daug. Tai yra turbūt didžiausias kliuvinys“, – sako B.Nicholson.
Jos nuomone, dėl to šeimos po to ir nenori ruoštis šventėms, nes daugeliui ima atrodyti, kad šventėms pasiruošti reikia labai daug. „Turbūt svarbu atsiminti tokį dalyką – Kūčių stalas yra pasninko, rimties, susikaupimo stalas. Netgi paragavus visų tų 12 patiekalų po kąsnį mes puikiai pasisotinsime, tikrai puikiai“, – tikina B. Nicholson.
Lengviausias kelias – 12 silkės patiekalų
B.Nicholson pataria nesirinkti paprasčiausio kelio, kuriuo neretai žmonės pasuka, – vietoje to, kad paruoštų 12 skirtingų patiekalų, jie paruošia silkę su 12 skirtingų pagardų. „Bent jau aš ant savo Kūčių stalo įskaičiuoju ir duoną, ir kisielių, ir galų gale riešutus, džiovintus vaisius, obuolių sūrį. Tai gali būti laikoma patiekalais“, – teigia B.Nicholson.
N.Marcinkevičienė akcentuoja – būtina atsiminti ir tai, kad Kūčių stalas niekada nebuvo prabangus. Ant jo nebūdinga dėti prabangiausių įrankių ar lėkščių. „Dažniausiai žmonės susėsdavo toje patalpoje, kurioje šilta. Paprastai, netoli krosnies. Kalėdoms stalas jau būdavo puošnus, jau pindavo vainikus, o Kūčių stalo pagrindinis akcentas būdavo balta staltiesė, kurią irgi nedažnai naudodavo, tik šventėms“, – teigia N.Marcinkevičienė.
Ant Kūčių stalo derėtų nepamiršti vieno svarbiausių patiekalų – kūčios, kuri šiais laikais gaminama labai retai.
Anot jos, per Kūčias tradiciškai labiausiai akcentuojami kalėdaičiai. Yra užfiksuota, kad apie Molėtus žmonės kalėdaičiams net darydavo specialius vainikus iš šieno, kurie primindavo lopšį. Jame būdavo sudedami kalėdaičiai, papuošiami džiovintomis žolelėmis.
„Ypatingos prabangos nebūdavo. Vis dėlto Jėzus Kristus juk gimė tvartelyje. Mes tarsi laukiame Kalėdų, visi tie puošnumo, iškilmingumo akcentai bent jau valstietiškoje ar miestiečio virtuvėje būdavo atiduodami Kalėdoms, o čia dar tam tikras santūrumas jaučiasi, pasninkinis akcentas“, – nurodo N.Marcinkevičienė.
Siūlo pasigaminti kūčią
Anot pašnekovių, ant Kūčių stalo derėtų nepamiršti vieno svarbiausių patiekalų – kūčios, kuri šiais laikais gaminama labai retai. „Nuo to ir gavo vakaras pavadinimą, nuo patiekalo. Šis patiekalas atkeliavęs per slavus iš graikų, nuo žodžio kupa. Tai javų patiekalas, tų javų, kuriuos mes auginame. Tai rugiai, miežiai, kviečiai. Jie visi išverdami atskirai. Sako, kad taip skonio nepraranda“, – tvirtina N.Marcinkevičienė.
Atskirai išvirus grūdus, jie sumaišomi, pridedama aguonų, kanapių, medaus. „Tai tarsi javų mišrainė, tarsi visų javų, kuriuos vasarą užsiauginome, pagerbimas. Tai daroma su intencija, kad jie vėl užaugtų, bet dabar jau vis mažiau šią kūčią gamina“, – sako N.Marcinkevičienė.
B.Nicholson akcentuoja – norint pasigaminti šį patiekalą, reikia įsigyti nemaltų grūdų. „Aš išverdu rugius, kviečius, avižų kruopas. Dar galima virti žirnius. [...] Tada juos sumaišau. Tai desertas, kurio visiems reikia po šaukštą. Galima viską virti po 50 g, labai nedaug. Reikia įdėti šiek tiek medaus, aguonų pieno, šiek tiek riešutų. Dar galima džiovintų obuolių ar šiek tiek džiovintų vaisių“, – vardija B.Nicholson.
N.Marcinkevičienė priduria – kūčios receptas skiriasi nuo regiono. Kai kuriose Lietuvos vietose kūčia vadinamos miežinės kruopos, valgomos su aguonpieniu ir medumi. Kitur, pavyzdžiui, Aukštaitijoje, kūčiai verdami tik kviečiai. „Būtų puiku, kad šis valgis vėl sugrįžtų. Tai ypatingai senas, tradicinis, maistingas patiekalas“, – tikina N.Marcinkevičienė.
