Beieškant tikro medaus torto: ką siūlo tinklinės ir mažos kepyklos?

Dar vienas pastebėjimas: po šių metų vyno ir desertų derinių čempionato tapo akivaizdu, jog jau bent trejetą metų dominuoja tendencija improvizuoti vietinių produktų ir tradicinių desertų tema. Ir mums toks desertų stilius patinka, taigi, dar viena priežastis prieš šventes grįžti prie lietuviškos klasikos.

Turbūt kiekvienas mūsų turi kokį nors atsiminimą apie naminį medutį ir juo remiasi ragaudamas šį tortą kitur. Tačiau šįkart mus konsultavusi kulinarinio žurnalo „Verdu ir kepu“ redaktorė Elžbieta Monkevič sako, kad konditeriniai prisiminimai – labai subjektyvus dalykas, o su medučiu situacija dar slidesnė.

„Apie tarpukario laikų „Napoleoną“ mes galime kalbėti, tačiau su žiniomis apie medaus tortą iš to laikotarpio bent jau aš nesusidūriau, taip pat neradau, kad apie medaus tortą rašytų tokios autorės kaip Zawadzka, Ciundzewicka arba Didžiulienė-Žmona. Taigi yra labai didelė tikimybė, kad to torto tada Lietuvoje nebuvo. Mano nuomone, jis atkeliavo 7-am dešimtmety. Konditeriniuose cechuose buvo keptas pagal GOST'ą (valstyvinį standartą), o vėliau paplito į mases, kur įgijo įvairiausių patobulinimų“, – sako profesionali konditerė, 1988 m. atlikusi praktiką „Dzūkijos“ konditeriniame ceche, kuriame medaus tortas buvo vienas iš pagrindinių kepinių.

Strelkabelka nuotr. /Testo metu ragauti medaus tortų gabalėliai

Remiantis tų laikų receptūra ir technologinėmis kortelėmis, medaus tortą sudarė 7–8 ploni medaus lakštai, pertepti grietinės kremu – jis buvo minkštas, švelni pertepimo rūgštelė papildydavo išraiškingą medaus skonį. Viršus apibarstytas torto lakštų trupiniais, įprastai puošiamas miltelinio cukraus pabarstais per trafaretą.

Medaus tortas yra konditerinis folkloras, taigi egzistuoja įvairiai vadinamos jo atmainos, kiek besiskiriančios ingredientais ir technologija.

Vis dėlto, pasak E.Monkevič, medaus tortas yra konditerinis folkloras, taigi egzistuoja įvairiai vadinamos jo atmainos – „Medutis“, „Pensininkas“ arba „PenCininkas“ (dažnai rašoma būtent šitaip), „Meška“, „Bitutė“ ar „Rudutis“, „Pūkuotukas“ ir kt. – kiek besiskiriančios ingredientais ir technologija.

Pavyzdžiui, vieniems tortams naudojami ploni, kočiojami lakštai, kitiems – formoje keptos tešlos lakštai, kurie yra stori ir minkšti. Lakštų skonis priklauso nuo naudojamo medaus natūralumo ir intensyvumo, kartais į tešlą gali būti papildomai dedama karamelės – tuomet jie būna tamsesni. Kremas gali būti rūgštesnis, ruošiamas iš grietinės, pagardintos citrina, arba be rūgštumo požymių – plikytas, sviestinis, ruošiamas iš pieno, cukraus, kiaušinių ir miltų.

Iš tiesų, paragavę 8 medučių iš skirtingų kepyklų, su visais tais skirtumais ir susidūrėme. Rinkomės kepyklas, turinčias daugiau prekybos taškų, ir tas, kurios garsėja kokybe: „Crustum“, „Mon Ami“, „J.Gulbinienės įmonė“, „Mažoji ragainė“, „Pinavija“, „Liu Patty“, „Sluoksniai“. Taip pat pasidairėme ir prekybos centruose – „Maxima“ ir „Rimi“, o tai, ką radome IKI, mums net iš pažiūros sukėlė abejonių.

Pristatome savo ragavimo rezultatus:

„Lietuvos kepėjas“. Mažose „Rimi“ ir „Maxima“ sveriamo medaus pyrago nerasite, tačiau abiejuose tinkluose yra parduodamas sufasuotas „Lietuvos kepėjo“ medaus pyragas. Beje, neapsigaukite – kilmės šalis: Estija.

Šis pyragas pagamintas iš storų, biskvito tipo lakštų, pertepimo sluoksnis vizualiai atrodo mažokas, tačiau kepinys minkštas ir gana drėgnas, saldus. Ant pakuotės nurodyta sudėtis atrodo natūrali: grietinė, kvietiniai miltai, cukrus, kiaušinių masė, vanduo, tešlos kildymo medžiaga – natrio karbonatas (t.y. soda), medus, druska. Iš pradžių šis kepinys mums pasirodė neypatingas, bet paragavus kitų, šio „akcijos“ pakilo. Be to, tai pigiausias variantas iš mūsų ragautų, tačiau keista, kad kaina „Maximoje“ didesnė nei „Rimi“ – visas 350 g gabalas pastarojoje kainuoja 70 ct (arba 23 proc.) pigiau.

Kaina už 100 g – 0,68 EUR (Rimi) ir 0,88 EUR (Maxima).

Strelkabelka nuotr. /„Lietuvos kepėjo“ medaus tortas

„Mon Ami“. Tai vienas iš dviejų tortų, turinčių daugiausia plonų lakštų. Pertepimas su sluoksniais maždaug 1:1, taigi tortas drėgnas. Jaučiasi gvazdikėlių prieskonis – kažkas panašaus į imbierinius sausainius, taip pat citrinos rūgšties skonis. GOST standarto laikais, kai citrina Lietuvoje ne sezono metu buvo prabanga – tai buvo norma, tačiau šiandien citrinos rūgštis mums neatrodo pirmo pasirinkimo ingredientas. Tortas dekoruotas šokoladinio kremo kauburėliu ir papildomu sausainiu, o tai medučiui tikrai nebūtina.

Kaina už 100 g – 1,65 EUR.

Strelkabelka nuotr. /„Mon Ami“ medaus tortas

„Crustum“. Ši kepykla medaus torto kaip ir neturi – tačiau, pasak pardavėjos, „Meška“ ir yra medaus tortas, kaip mums ir sakė konditerė. Sluoksniuotumas geras, bet paragavę, deja, nepajutome jokio medaus skonio, tik anyžiaus prieskonį. Jis, beje, naudotas ir dekorui, nors šiaip nerekomenduojama patiekalų dekoruoti dalykais, kurių negali valgyti. Be to, kad kepinys buvo visai nepanašus į medaus tortą, tai dar ir gerokai sausas, o tai nėra labai patrauklu.

Kaina už 100 g – 1,83 EUR.

Strelkabelka nuotr. /„Crustum“ medaus tortas

Jūratės Gulbinienės įmonė. Vėlgi storesnių lakštų variantas, tortas labai minkštas – beveik ant ribos, kai gali sugriūti bededant gabalėlį. Medaus skonis nėra ryškus, be to, jaučiasi sodos poskonis. Tortas aplietas šokolado glajumi, tai gal ir suteikia papildomo skonio, bet neturėtų dominuoti medaus torte.

Kaina už 100 g – 1,10 EUR.

Strelkabelka nuotr. /Jūratės Gulbinienės įmonės medaus tortas

Mažoji ragainė. Tai pats sausiausias tortas iš ragautų, kremo pertepimuose akivaizdžiai per mažai. Medaus skonis yra, tačiau jis lyg dirbtinis, apskritai jaučiasi sunkiai suvokiamos kilmės... plastiko poskonis. Tokio pyrago ne tik daugiau nepirktume, bet ir už dyką gauto nebaigtume valgyti.

Kaina už 100 g – 1,40 EUR.

Strelkabelka nuotr. /„Mažosios ragainės“ medaus tortas

Pinavija. Dar vienas tortas su itin daug plonų lakštų, jų ir pertepimų santykis geras. Minkštas, bet ne per šlapias. Papločiai šviesūs, švelnaus skonio, jaučiasi medaus skonis ir citrina – nors, kaip mūsų skoniui, kiek per stipriai. Šiaip šis tortas yra arčiausiai to įspūdžio, kurį prisimename apie naminį medaus tortą iš vaikystės. Tačiau tai brangiausias tortas iš mūsų ragautų.

Kaina už 100 g – 2,70 EUR.

Strelkabelka nuotr. /„Pinavijos“ medaus tortas

Liu Patty. Lakštai storesni, minkšti, šviesūs, tačiau medaus skonio nepajutome. Būtent šiam tortui naudotas plikytas kremas, panašus į „Napoleono“. Bendrai tekstūra ir skonis malonus – švelnus, ne per saldus, tačiau klasikinio „Medučio“ mums neprimena.

Kaina už 100 g – 2,09 EUR.

Strelkabelka nuotr. /„Liu Patty“ medaus tortas

Sluoksniai. Tai yra gan nauja, maža ir retam girdėta kepykla, todėl į pradinį testą jos neįtraukėme. Tačiau vis tiek knietėjo palyginti, nes gerai pasižymėjo eklerų teste. Jų medaus torto papločiai tamsūs, medaus skonis nėra ryškus (matyt, su kitais priedais), pertepimai kiek storesni už papločius, taigi tortas gan lengvas – mums norėtųsi kiek stipresnio stoto, tačiau tai tikrai skonio reikalas. Pertepime jaučiama ne tik citrina, bet ir jos žievelė. Taigi šis tortas gali drąsiai stoti prie kokybiškų tradicinių medučių.

Kaina už 100 g – 1,90 EUR.

Strelkabelka nuotr. /„Sluoksnių“ medaus tortas

Apibendrinimas: kai kurie tortai savo skoniu mums nelabai priminė „Medučio“, tokio, kokį mes jį suprantame. O keli, jei jau kalbame apie kokybę, atrodė lyg kažkoks nesusipratimas. Ir tai nelabai pateisinama, juolab kad jie nebuvo pigiausi – priešingai, kokybės ir skonio prasme juos pralenkė pigiausias „Lietuvos kepėjo“ medaus pyragas. Nors ir nelabai medutiškas – „Liu Patty“ mūsų gomurius palepino, o labiausiai tradicinio medaus torto vardą pateisino „Pinavijos“ ir „Sluoksnių“ tortai, besiskiriantys niuansais: „Sluoksnių“ lengvesnis, su dominuojančiu citrinos žievelės, o „Pinavijos“ – puikaus stoto su citrinos skoniu. Tik tiek, kad pastarasis apie 40 proc. brangesnis.

Kaip sakė mus konsultavusi profesionali konditerė, „Verdu ir kepu“ redaktorė E.Monkevič, geras tortas yra tiesiog geras tortas – jį tikrai pažinsite paragavę.

Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas.

Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose: Facebook ir Instagram