Patarimo klausiame bitininko, LAMMC filialo Lietuvos žemdirbystės instituto bitininkystės sektoriaus vedėjo Jono Balžeko.
– Kokį medų galime pavadinti geru? Kaip jį atskirti nuo prasto?
– Sakyčiau, kad prasto medaus nebūna. Medus sunešamas iš skirtingų augalų, todėl gali skirtis jo skonis, spalva, konsistencija, aromatas. Tiesa, turguose gali pasitaikyti falsifikuoto medaus. Tai per bites perleistas, pavyzdžiui, cukraus sirupas ar kitoks saldiklis. Tokį, beje, atskirti nuo tikrojo medaus taip pat nėra lengva – nebent į pagalbą pasitelktume chemines laboratorijas. Tačiau falsifikuoto medaus yra labai nedaug arba visai nėra, nes jo gaminti neapsimoka – tai užima ir daug laiko, ir daug kainuoja. Be to, medunešiai, kurių dabar sulaukia bitininkai, yra pakankamai dideli.
– Kokia turėtų būtų įsigyjamo medaus konsistencija?
– Ką tik išsuktas medus gali būti įvairios konsistencijos. Medus susideda iš įvairių cukrų, daugiausiai fruktozės ir gliukozės ir kitų medžiagų: organinių rūgščių, fermentų, vitaminų, aromatinių medžiagų, mineralų ir kt. medžiagų. Cukruotis medus pradeda per kelias savaites iki kietos konsistencijos. Labai kietos konsistencijos gali tapti per mėnesį. Kitas gali išlaikyti skystą formą ir kelis mėnesius ar net metus. Tai priklauso nuo cukraus, esančio meduje, santykio.
Ar medus susicukravęs, ar skystas, jis vienodai geras. Todėl neverta tikėti žmonių prietarais ar skleidžiamais gandais, kad susicukravęs medus prastesnis.
Tarkime, jeigu daugiau gliukozės – medus kristalizuojasi greičiau, o jeigu fruktozės – lėčiau. Tačiau ar medus susicukravęs, ar skystas, jis vienodai geras. Todėl neverta tikėti žmonių prietarais ar skleidžiamais gandais, kad susicukravęs medus prastesnis. Daugiau nei 80 proc. atvejų jis ir turi toks būti. Daugiau susikristalizuoja rapsų medus, šis procesas gali prasidėti netgi koriuose, jeigu medus laiku neišimamas pasibaigus medunešiui. Ilgai nesikristalizuoja kai kurios lipčiaus medaus rūšys. O pavyzdžiui, grikių medus gali apskritai išlikti minkštas, skystoko paviršiaus.
– Kaip tinkamai laikyti medų?
– Kai medus išimamas iš korių, labai svarbus dalykas yra drėgmė - ji neturi viršyti 20 proc. Kitu atveju medus pradeda rūgti, paviršiuje atsiranda vandens, burbuliukų – visa ta rodo, kad medaus kokybė yra prasta.
Medus – maisto produktas, kuris kaip ir bet kuris kitas, turi savo laikymo sąlygas. Jeigu jį laikysime bet kur ir bet kaip, atidarytą (o medus turi tokią savybę – labai greitai sugeria drėgmę), net ir labai geras produktas gali pradėti gesti. Bitininkai dažniausiai parduoda gerą medų, tačiau žmonės jį laikydami kintančioje temperatūroje, šviesoje, padidintoje drėgmėje sugadina.
Bet koks medus turi savo laikymo terminus. Patarčiau jį suvartoti iki metų. Po to jo kokybė pradeda pamažu kisti. Apskritai ilgesnį laiką medų laikyti geriausia stiklinėje taroje. Plastikinius indus geriau palikti išskirtiniams atvejams, tarkim, norint pervežti į kitą miestą, šalį ir panašiai.
Patarčiau medų laikyti tamsioje, sausoje, nuo drėgmės apsaugoje vietoje, sandariai uždarytą, 10-15 laipsnių temperatūroje, atskirai nuo kitų produktų. Beje, norint išlaikyti medų skystą, galite jį patalpinti į šaldiklį – žemoje (maždaug -18 laipsnių) temperatūroje jis tokios konsistencijos gali išlikti ilgiau nei 3 mėnesius.
– Ar įmanoma Lietuvoje gauti gryno, vienos rūšies medaus?
– Taip, vienarūšis, monoflorinis medus įmanomas – jame turi būti ne mažiau kaip 50 proc. vienos rūšies augalo žiedadulkių. Bitės vienarūšio medaus prineša rinkdamos nektarą iš apylinkės, apsodintos vienos rūšies augalais. Taip gali būti surinktas grikių, liepų, rapsų medus. Pastarieji augalai itin traukia bites, ypač kai susiklosto tinkamos klimato sąlygos. Bet būna ir taip, kad rapsai žydėte žydi, kaip kad šiemet, tačiau kai kuriose vietose buvo netinkamos sąlygos, ir bitės daugiau medaus surinko iš liepų, nei iš rapsų. Tačiau Lietuvoje labiausiai paplitęs mišrus, iš įvairių augalų surinktas medus, kuris yra praturtintas įvairių augalų žiedadulkėmis.
