Spalio mėnuo V.Girdzijauskui – pats kopūstų nuėmimo darbymetis, tada tvarkant derlių jam talkina dešimtys samdomų pagalbininkų. Tačiau net ir atėjus šalčiams, nuėmus derlių, aktyvus darbas nesibaigia – jis tik persikelia į patalpas, kur daržovės saugomos, raugiamos, pakuojamos.
Kaip pasakoja Kėdainių rajone ūkininkaujantis pašnekovas, prieš porą dešimtmečių jis nė nebūtų pagalvojęs, jog dirbs daugiau kaip 200 hektarų žemės plotų, mat prieš 22 metus viskas prasidėjo vos nuo pusės hektaro ir agurkų…
Nuo turgaus iki partnerystės su lyderiu
Veterinarijos akademiją baigęs pašnekovas vienu metu prieš daugiau kaip porą dešimtmečių susidūrė su iššūkiu, kuo toliau užsiimti, nes, kaip pats sako, „pamažu nebeliko gyvuliukų, kuriuos reikėtų gydyti“. Derlingos Kėdainių rajono žemės ir agurkų auginimo tradicija jį paskatino pradėti būtent nuo šių daržovių auginimo, o pirmaisiais ūkininkavimo metais viskas sukosi apie prekybą turgavietėse.
Įdomu, kad agurkus V.Girdzijauskas ir toliau augina, tačiau vos 1 hektarą, o štai kopūstams bei bulvėms tenka net po 100 hektarų, dar keliolika – kitoms šakninėms daržovėms. „Kopūstai dabar yra mano ūkio arkliukas“, – sako jis.
Kai turi tokį didelį partnerį kaip „Maxima“, nereikia skirti laiko paieškoms, kur parduoti užaugintą ir pagamintą produkciją, turi daugiau užtikrintumo. Verslo stabilumą užtikrina ir laiku vykstantys atsiskaitymai.
Pasak pašnekovo, jo ūkio plėtra galėjo sėkmingai vykti dėl to, kad buvo pradėta bendradarbiauti su prekybos tinklais. Štai šiuo metu net 70 proc. savo užaugintų kopūstų – ir šviežių, ir raugintų – jis tiekia prekybos tinklui „Maxima“. „Kai turi tokį didelį partnerį, nereikia skirti laiko paieškoms, kur parduoti užaugintą ir pagamintą produkciją, turi daugiau užtikrintumo. Verslo stabilumą užtikrina ir laiku vykstantys atsiskaitymai“, – kad netenka daug energijos atiduoti ieškant, kur gana chaotiškoje rinkoje parduoti, kas užauginta, vertina pašnekovas.
Ilgamečiai darbuotojai – aukso vertės
Nors turi stabilią partnerystę su prekybos tinklu, su kuo jau kuo, pasak V.Girdzijausko, o štai su orais net neverta tikėtis pastovumo. „Visas žemės ūkis itin priklausomas nuo klimatinių sąlygų – pavasarį bijome šalnų, vasarą bijome ir pernelyg didelio kiekio kritulių, ir sausros. Niekada nebūna taip, kaip mes labiausiai norėtume: kad lietus kas antrą dieną gražiai palaistytų daržoves“, – švelniai juokauja pašnekovas. Paklaustas, koks būtent šių metų derlius, V.Girdzijauskas sako, jog jis pakankamai geras ir tą akivaizdžiai turėtų justi ir pirkėjai – daržovės yra nebrangios.
Geras derlius, vadinasi, daugiau darbo ūkininkams, ypač tokiems, kaip pašnekovas. Mat, pasak jo, jei javų, runkelių augintojai gali išsiversti samdydami vos kelis žmones ir pasitelkdami ūkio techniką, tai tokių daržovių, kaip agurkai, kopūstai augintojams tenka samdyti ir kelias dešimtis žmonių, mat čia daug rankų darbo. Štai ir šiais metais V.Girdzijauskas laikinai samdo 86 žmones ir nors kartais rasti dirbančiųjų nelengva, jis itin vertina tuos, darbininkus, kurie su juo yra nuo ūkio pradžios. „Vadovauti yra viena, tačiau be gerų darbininkų esam niekas“, – paprastai sako jis.
Raugintas gėrybes mėgstame tik savas
Nors gali susidaryti įspūdis, jog savo reikmėms auginti daržoves tampa vėl madinga, paklaustas apie tai V.Girdzijauskas sako tokios tendencijos nepastebintis, anot jo, net kaime gyvenantys žmonės linkę daržovių nusipirkti. Kita vertus, pirkdami lietuviškas daržoves jie gali būti tikri dėl kokybės, palaikyti vietos verslą.
Pagaliau, pavyzdžiui, pirkdami V.Girdzijausko pagamintus raugintus kopūstus, yra užtikrinti, jog juose nėra jokių bereikalingų priedų – tai lietuvio skoniui artimi, gardūs kopūstai.
Šnekėdamas apie raugintą produkciją – agurkus ir kopūstus – pašnekovas dalijasi ir įdomiu pastebėjimu. Anot jo, jei Lietuvos ūkininkai jaučia nemažą kaimynų lenkų augintų daržovių konkurenciją, tai būtent dėl raugintų gėrybių jis visiškai ramus – lenkiškos net neįtiktų lietuviškam skoniui. „Nesakau, jog jos būtų blogesnės, bet tikrai kitokios – kopūstai labiau sūrstelėje nei mūsiškiai, o agurkai gal net išvis labiau sūdyti, nei rauginti“, – tvirtina jis.
Beje, raugintų daržovių gamybos ūkininkas ėmėsi ne taip ir seniai – prieš 4–5 metus ir tokia verslo plėtra įsuko dar intensyvesnį darbų ratą. Dabar rudenį nuėmus kopūstų derlių imamasi ne tik juos sandėliuoti, bet ir konservuoti, iš minėtųjų beveik 5 tūkst. tonų užauginamų kopūstų kasmet užraugiama 300–400 tonų.
Žavisi universalumu
Stebina, kokia universali, kiek vitaminų ir kitų naudingų medžiagų turinti daržovė yra kopūstas.
O kurią daržovę labiausiai mėgsta pats ūkininkas? „Juk negaliu sakyti ko nors kito, nei kopūstai, ar ne? – juokiasi jis ir čia pat surimtėja. – Iš tiesų kopūstus labai mėgstu – ir šviežius, ir raugintus, stebina, kokia tai universali, kiek vitaminų ir kitų naudingų medžiagų turinti daržovė. Patys pagalvokit, štai iš šviežių kopūstų galima ruošti ir salotas, ir sriubas, ir troškinius, rauginti kopūstai irgi valgomi ir tiesiog vieni, ir patroškinti, verdama jų sriuba.“
Kokias klaidas lietuviai daro, kokios nesėkmės lydi ruošiant kopūstus? V.Girdzijauskas iškart turi atsakymą: anot jo, dažniausiai žmonės nusivilia šią daržovę raugdami, o viskas tik dėl to, jog neturi galimybės išlaikyti jų nekintančioje vėsioje temperatūroje. „Pasiseka nebent tiems, kas, tarkime, pas senelius, turi gerus, vėsius rūsius, – tarsteli jis. – O mes, gamintojai, kopūstams laikyti turime modernias saugyklas, tai ir padeda išlaikyti juos traškius, skanius.“
O jei raugintų kopūstų pirkome, kaip tinkamai juos laikyti? V.Girdzijauskas sako, kad reikia suprasti, jog raugintos daržovės yra „gyvas organizmas“, rūgimo procesas toliau vyksta, o kad jis neįsismarkautų, raugintų gėrybių pakuotę reikia laikyti šaldytuve ir ne ilgiau kaip mėnesį. Kita vertus, nusipirkus skanių lietuviškų raugintų gėrybių, ko gero, taip ilgai šaldytuve jos net neišbūtų – suvalgytumėte!
