Vaizduotės nuslopinti nepavyko, sąžinės zyzimas įkyrėjo, todėl nusprendžiau atsisakyti mėsos. Juk, jei nepavyks, visada galėsiu grįžti prie senų įpročių.
Taigi, kas pasikeitė: tapo sunku, lengva, o kas – neįmanoma?*
Papokštaukim
Jei nusprendei nebevalgyti mėsos, pasiruošk ir daug kartų išklausyti aplinkinių pokštus apie vegetarus, veganus ir žaliavalgius (juk visi jie vienodi, ar ne?). Pradedant nuo anekdoto apie mamą, kuri kviečia vaikus prie stalo, nes maistas tuoj nuvys, arba istorijos apie vaikiną, kurio draugė suvalgė jo dovanotą puokštę, baigiant vulgariu klausimu-juokeliu, ar vegetarės draugas/vyras gali išties jaustis laimingas, nes jei ji negali įsidėti mėsos kąsnio į burną, tai ji taip pat negali ir... na, jūs turbūt patys suprantant. Saviironija – visad geras dalykas, todėl smagu, kad kartais pasirodo ir visai vykusių pašmaikštavimų.
Be mėsos tu neišgyvensi
Nusilpsi, susirgsi, tau prasidės mažakraujystė. Taip gąsdino mama, kiti mano sveikata susirūpinę giminės ir kai kurie draugai. Nelabai tuo tikėjau, kol daugiau pasidomėjusi ir išklausiusi kelių sėkmingai mėsos atsisakiusių draugų istorijų nusprendžiau tuo įsitikinti pati. Kol kas – gyva ir sveikesnė nei prieš pusantrų metų. Na bent jau peršalimo ligos ir skrandžio negalavimai vargina gerokai rečiau, nei prieš pusantrų metų. Sutapimas? Galbūt. Bet štai neseniai atlikti išsamūs kraujo tyrimai (bendras, hemoglobino, feritino, vitamino B12 koncentracija kraujyje ir kt.) liudija, kad visi rodikliai geri, organizmas yra aprūpintas reikalingomis medžiagomis.
Dar viena seka paskui madą
Kompanijoje pasakyti, kad nevalgau mėsos ne visada lengva ir ne visada norisi – juk priimta manyti, kad vegetarai ar panašūs tipai savo mitybos įpročius keičia dėl mados, susireikšmindami ar trokšdami dėmesio. (Pati pamenu, kaip šiurpau nuo vienoje šventėje prie to paties staliuko sėdėjusios damos, kuri padavėjui paniekinamai drėbė „Aš nevalgau lavonienos!“) Viliuosi, kad tokiais tikslais vadovaujasi mažuma, o visi kiti tiesiog nenori pasisotinimo tikslais pievoje lakstantį veršelį timptelėti link skerdyklos. Ar mėsos atsisako sveikatos sumetimais. Ar globalinio atšilimo stabdymo vardan. Argumentų yra visa galybė – sukišti mėsos nevalgančius keistuolius į vieną lentyną yra neįmanoma.
Aš esu snowflake
„An insult, used to mean that a person is too easily insulted or is too sensitive to the opinions.“ Ne kartą teko matyti, kaip internete šis epitetas buvo lipdomas ir tiems žmonėms, kurie piktinasi banginių medžiokle, korida, kailinių žvėrelių veisimu ar tiesiog atsisako mėsos. Juk tokie žmonės paprastai aktyviai gina savo nuomonę. Ar esu snowflake? Turbūt. Manau, natūralu, kad kiekvienam iš mūsų egzistuoja tema, kurią palietus mums pradeda kaltis spygliukai.
Nauji žodžiai, nauji skoniai
Kynva, tofu, seitanas, haloumi, chia, goji, pupuolės ir kiti kadais įmantriai skambėję žodžiai tapo atpažįstami ne tik ausimis, bet ir skonio receptoriais. Turbūt likus sėdėti prie kotletų lėkštės vargu ar pažintis su šiais produktais būtų įvykusi taip greitai. Ar iš viso įvykusi.
Kilogramas vienas, kilogramas kitas
Išvada viena – kuo mažiau „nesveiko maisto“ ir gėrimų, tuo kūnui lengviau.
Ar atsisakius mėsos galima atsikratyti ir nereikalingų kilogramų? Tikrai taip, jei anksčiau racione jos buvo itin daug, o ypač keptos, riebios ir su kaloringais priedais. Pačiai mėsa niekada per daug piktnaudžiauti neteko, todėl per pusantrų metų dingę trys kilogramai svorio buvo greičiau išimtis, nei taisyklė. Prie jų dingimo daugiausia prisidėjo iš esmės pakitusi mityba – jokios mėsos, gerokai apribotas saldumynų, alkoholio, miltinių patiekalų kiekis. Tenka pastebėti, kad kartais leidžiant sau papiktnaudžiauti pastaraisiais trimis dalykais, bando sugrįžti ir seniai matyti skaičiai svarstyklėse. Išvada viena – kuo mažiau „nesveiko maisto“ ir gėrimų, tuo kūnui lengviau.
Iš kur ta energija?
Kai kurie pažįstami numodavo ranka: „Ką tie vegetarai, paliegėliai, o va kai fizinį darbą dirbi, žolelėm juk nepasistiprinsi.“ Savu kailiu teko įsitikinti, kad daržovės irgi yra sočios (ypač grūdai, pupos, žirniai), o jei iš raciono neišbraukti kiaušiniai, pieno produktai ir žuvis, tuomet tikrai nėra sunku gauti pakankamai energijos, vitaminų ir įvairių mikroelementų iš maisto. Pastaruoju metu ėmiau bėgioti ilgesnes distancijas – įveikti 7 ar 13 km nėra joks iššūkis, patiekalai be mėsos neapsunkina, sportuoti tapo lengviau.
VISI valgome mėsą
Norime to ar nenorime. Su šiuo faktu tenka susitaikyti jau pirmomis eksperimento dienomis. Ypač jei kavinėje nesinori priekabiai kelis kartus perklausti, ar ta sriuba tikrai be mėsos. „Tikrai be“, – pasakė prabėgdama padavėja. „VISOS mūsų sriubos gaminamos su mėsos sultiniu“, – kitą kartą toje pačioje kavinėje patvirtino padavėjas. Ir štai dilema – ar sultinys yra mėsos produktas? O kaip su gardžiuoju tetos tortu, kuriam ji naudoja želatiną – atsisakyti? Kaip pasakytų skeptikai, ir augalai minta žemėje esančiomis sutrešusiomis gyvulinės kilmės medžiagomis.
Evoliucija, ačiū tau
„Evoliucija lėmė, kad esam mitybos grandinės viršuje, mes valgom visus, esančius žemiau“, – kadaise man pasakė vienas mėsos mylėtojas. Dabar norėčiau atsakyti jam, kad evoliucija lėmė ir tai, kad dabar rankoje turiu ne ietį medžioklei, bet išmanųjį telefoną, kuriuo galiu susirinkti savo prekių krepšelį. Tampame vis pažangesni, protingesni, nemedžiojame mamutų išlikimo vardan, kiekvienas galime pasirinkti, ką valgyti. Evoliucija, ačiū tau.
Lengva namie, sunku svečiuose
Ar prieš einant į svečius perspėti šeimininką, kad nevalgau mėsos? Juk tai vėlgi gali būti palaikyta susireikšminimu ir sukelti papildomų rūpesčių šeimininkui: „Kuo ją pamaitinti? Ar pasitenkins tik garnyru, ar gaminti atskirai?“ Tačiau teko įsitikinti, kad nutylėjus faktą rūpesčių taip pat išvengti nepavyks, o šeimininkas gali pasijusti kaltas, kad tuo nepasidomėjo pats. Universaliausia išeitis – iš anksto perspėti šeimininką dėl savų mitybos ypatumų ir pasisiūlyti atnešti savo gamintą patiekalą – ir šeimininkui lengviau, ir apsidrausta nuo netikėtumų.
Retai nostalgiški kvapai
Pastebėjau, kad ilgainiui mėsos kvapas tapo ne itin malonus – iš tolo pajusdavau, kai kolegės atsineštame pietų lauknešėlyje būdavo mėsiškas patiekalas. Mažiausiai raukyti nosį verčia rūkytos mėsos kvapas, kuris primena senelio statytoje rūkykloje kabančias dešras ir skilandžius.
Kriuksinti rankinė?
„Kristina, tu nevalgai mėsos. O kaip su odiniais batais, rankinėm – ar perki juos?“ – kadaise paklausė manęs kolega. Susimąsčiau – natūraliai susiklostė, kad panašiai tiek laiko, kiek nevalgau mėsos, neperku ir odinių galanterijos gaminių. Alternatyvių dirbtinės odos gaminių (kurie, beje, yra gerokai draugiškesni kišenei) gausu visose didžiosiose drabužių parduotuvėse. Ką daryti su anksčiau įsigytais odiniais? Šiuos dėviu kaip pagarbos ženklą tiems, iš kurių tą odą pasisavinome.
Balionėli, balionėli
Atsisakant kai kurių maisto produktų tenka peržiūrėti visą racioną, įtraukti naujų, taip pat išmokti svarbiausias mitybos taisykles ir apskritai pradėti daugiau domėtis sveika gyvensena.
Ne paslaptis, kad nevalgant mėsos ją tenka pakeisti pupelėm, avinžirniais ir kitais baltymingais dalykais. Dalis iš jų turi savybę pilvą paversti gurguliuojančiu balionu. Ne pats maloniausias jausmas, ypač jei to baliono savininkas negyvena atsiskyrėlio gyvenimo. Atsisakant kai kurių maisto produktų tenka peržiūrėti visą racioną, įtraukti naujų, taip pat išmokti svarbiausias mitybos taisykles ir apskritai pradėti daugiau domėtis sveika gyvensena. Tada jau savaime aišku tampa tai, kad prieš gaminant pupas ir žirnius juos reikia numirkyti, pagardinti pilvo pūtimą mažinančiais prieskoniais (kuminu, kmynais ir pan.), kad itin svarbu atsižvelgti į produktų derinimą, valgymo eiliškumą, pavyzdžiui, vaisius valgyti atskirai, išlaikant pauzę tarp valgymų, nes šie turi savybę rūgti – taip pat ir pilve.
O kas toliau?
Vienas veiksmas veja kitą, viena mintis – tolesnę. Į žmogaus santykį su gyvūnu žvelgiant iš etinės pusės kyla įvairių pasvarstymų. Ar pirkti A4 formato lapo dydžio narvuose laikomų vištų kiaušinius? Ar tik laisvai laikomų? Ar iš viso atsisakyti, nes tai – gyvūno išnaudojimas? Ar valgydami medų atimame jį iš bičių? Ar atsisakyti kosmetikos, kuria prekiaujama Kinijoje (kinai reikalauja atlikti gaminių bandymus su gyvūnais)?..
Kartą Lietuvos internetuose teko užtikti diskusiją apie... utėles. Diskusijoje gyvūnų užtarėjai ginčijosi, kad galvoje užsiveisusių utėlių naikinti negalima, nes bus atimtos gyvybės, neva, vienintelė humaniška išeitis – nukirpti plaukus ir viską paleisti pavėjui... Tokiose ir panašiose situacijose norisi visiems palinkėti nenukrypti į kraštutinumus, nepasiduoti fanatizmui, išsaugoti sveiką protą ir bent kruopelytę tolerancijos.
P. S. Mano asmeninė nuomonė nebūtinai turi sutapti su jūsų nuomone.
