Šiandien savo tuometinį sprendimą išvykti ji vadina vienu geriausių gyvenime. Tie keleri metai Londone apvertė merginos gyvenimą iš esmės – Lietuvoje baigusi interjero dizaino studijas ten ji atrado save restoranų verslo srityje, pasisėmė vertingų žinių ir patirties, maža to – sutiko antrą pusę, italą virtuvės šefą Michele Sorrentino (36).
Netikėta jų pažintis, kai šis vidury nakties pasiūlė lietuvei pagaminti spagečių su „Carbonaros“ padažu, išaugo į gražią draugystę, o įsižiebę romantiški jausmai porą atginė į Lietuvą.
Šiandien Kristina ir Michele skaičiuoja penktus draugystės metus ir antrus, kai drauge Vilniuje kuria savo verslą – šalia Aušros vartų, pačioje Senamiesčio širdyje, jie įkūrė itališką, tiksliau neapolietišką, restoraną, pavadino jį Michele pavarde „Sorrentino“ ir maisto mylėtojams siūlo tradicinę Pietų Italijos regiono virtuvės patiekalus.
Restorane pora dirba ranka rankon – Kristina jo vadovė, Michele – šefas.
Šiandien jie – kaip dvi viena kitą papildančios pusės. Linksmi, pozityvūs, mėgstantys savo darbą, vertinantys kokybę ir tiesiog dievinantys gerą maistą.
Susipažinęs su Kristina, Michele nekalbėjo angliškai, tačiau dėl mylimosios ėmė sparčiai mokytis – juk reikėjo kažkaip susikalbėti. Tuo tarpu Michele dėka Kristina šiandien laisvai šneka itališkai.
15min užsuko į tradicinį Neapolio, gimtojo Michele miesto, regiono restoraną, kuriame pora sutiko papasakoti ne tik apie sprendimą atidaryti Vilniuje itališką restoraną, ką jie čia gamina (o gamina, beje, tik iš Italijos atsivežtų produktų), bet ir apie savo pažintį, kurį apsuko abiejų gyvenimus 180 laipsnių kampu.
– Kristina, kaip jūs atsidūrėte Londone? Išvykote ieškoti geresnio gyvenimo?
– Kristina: Oi, ne. Tuomet, kai 2009-aisiais išvažiavau, Lietuvoje turėjau viską, ko galėjau norėti. Tačiau supratau, kad noriu iššūkių – nors turėjau gerą darbą, dirbau gana garsioje Kauno architektų įmonėje (Kristina Lietuvoje yra baigusi interjero dizaino studijas, – red.), mečiau jį ir išvykau aplankyti draugų į Londoną. Ir nors turėjau atgalinį bilietą, jo panaudoti neteko, nusprendžiau likti ten ir tai užtruko... penkerius metus.
Londone šiaip jau visi startuoja nuo nulio. Tačiau man pasisekė, nes papuoliau į vieną restoranų tinklą, kuriam ėmiau vadovauti. Vėliau ėmiau vesti mokymus naujiems čia dirbantiems žmonėms, pasakodavau apie restoranų veiklą, juos mokydavau.
Taip atradau naują pašaukimą, naują sritį, kuria ėmiau domėtis. Ir dabar galiu būti už tai dėkinga – tai padėjo pagrindus tam, ką su Michele turime šiandien.
– O kaip judu susipažinote? Kokia ta meilės istorijos pradžia?
– Kristina: Mūsų pažintis įvyko viename draugų vakarėlyje. Ne, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Greičiau kažkas chemiško, tiesiog kažkokį ryšį abu pajautėme, buvo didžiulė trauka.
Nes šiaip mes labai skirtingi tipažai daugeliu atžvilgiu, o ir ūgiai mūsų skirtingi, bet kažkas įvyko ir viskas, sulipom.
O viskas prasidėjo nuo to, kad tuomet tame vakarėlyje, gal 2 valandą nakties, Michele paklausė – ar yra alkanų? Tuomet atsakiau, jog taip. Ir Michele stojo prie puodų ir ėmė gaminti spagečius su „Carbonaros“ padažu.
Likau sužavėta jo užsidegimo, jo aistra, kuria jis degė maisto gaminimui. Tada tiesiog žiūrėjau, kaip jis ruošia maistą ir galvojau – oho! Po to vakaro viskas labai greit vyko – susipažinome gegužę, o rugsėjį jau drauge išvykome iš Londono ir išsikraustėme gyventi į Italiją.
– Išvykote į Neapolį, gimtąjį Michele miestą. Kodėl būtent ten. Michele, jūs turbūt ten jautėtės savas, o kaip jūs, Kristina? Kaip prisitaikėte?
– Michele: Mums buvo sunku apsispręsti, kur norime išvykti, galvojome ir apie Ispaniją, Prancūziją, bet aš norėjau į Italiją – juk ten mano namai, esu iš Neapolio, turiu ten kontaktų, pažinčių, žinojau, kad lengviau gausiu gerą darbą. Nors kai išsikraustėme iš Londono, teko vėl pradėti nuo pradžių, nors jau buvau įgijęs nemažai patirties, man sekėsi.
– Kristina: O aš kažkaip per daug apie tai negalvojau. Michele dirbo savo darbus, o man teko irgi susigalvoti veiklos. Kadangi neprastai kalbu angliškai, pradėjau dirbti britų mokyklėlėje, mokiau vaikus anglų kalbos. Taip ir patys nepastebėjome, kaip praėjo pusantrų metų.
– Šiandien laisvai kalbate ne tik angliškai, bet ir itališkai. O kaip jūsų gyvenime atsirado italų kalba?
– Kristina: Pietų Italijoje labai sunku, jei nemoki jų kalbos – ten angliškai niekas nekalba. Nors kai dar Londone susipažinome su Michele, jis nekalbėjo angliškai, o ją išmoko tik todėl, kad reikėjo bendrauti su manimi. O tada jau labai sparčiai mokėsi (juokiasi.).
O aš italų kalbos nemokėjau, ją pradėjau jaukintis tik tuomet, kai išvykome gyventi į Neapolį. Nors gyvendama Italijoje itališkai nekalbėjau, neturėjau jokių pagrindų, niekur jos nesimokiau ir apskritai – visuomet svajojau išmokti ispanų kalbą.
Bet nutiko kaip nutiko, o aš gyvendama tarp italakalbių ėmiau tą kalbą po truputį į save gerti – pati nekalbėjau, tačiau po truputį ėmiau suprasti, kaupiau viduje informaciją.
Lūžis įvyko tada, kai su Michele persikraustėme į Lietuvą. Tada jis vieną dieną pasakė, kad jam nusibodo tarpusavyje kalbėti angliškai, sakė – nuo šiol kalbėsime itališkai. Būdavo, kad net užsispiria, nekalba su manimi tol, kol nepasakau ko itališkai. O mokantis bet kurios naujos kalbos taip jau būna – iš pradžių tik renki žodyną, vėliau persilauži ir bandai ką nors sakyti, nors ir klaidingai, galiausiai imi kalbėti ir pati save taisyti. Išmokau tą kalbą natūraliai, o šiandien tarpusavyje daugiausia bendraujame itališkai.
Panašiai ir su Michele lietuvių kalba, jis jau šiek tiek supranta, moka šiek tiek susikalbėti, tačiau jam pati kalba nepatinka, per aštrus jos skambesys, garsas.
– Michele: Aš perfekcionistas. Imsiu kalbėti lietuviškai tada, kai jausiu, kad turiu gerą pagrindą, o kol kas kaupiuosi. Tačiau turiu tikslą išmokti kalbėti lietuviškai, tiesiog viską gyvenime darau kryptingai ir nuosekliai: iš pradžių atvykau čia, atidariau restoraną, parduodu itališkus produktus. Viską gerai daryti vienu metu sudėtinga, o ir lietuvių kalba nėra lengva, tačiau man dar reikia šiek tiek laiko ir aš išmoksiu (šypsosi.).
– Pakalbėkime apie restoraną. „Sorrentino“ duris atvėrė prieš pusantrų metų. Prieš tai gyvenote Neapolyje ir staiga nusprendėte, kad imatės verslo Lietuvoje. Kodėl čia, kodėl ne gimtajame krašte?
– Kristina: Prieš išsikraustydami į Italiją, trumpam aplankėme Lietuvą, kur praleidome 10 dienų. Esu iš Kauno, tačiau kelias dienas praleidome Vilniuj, vaikščiojome po miestą, o Michele tuomet kažkaip pasakė, kad vieną dieną galbūt čia norėtų atidaryti restoraną. Tačiau tuomet tai buvo tik idėja, pašnekėjome ir tiek.
– Michele: Atidaryti savo nuosavą restoraną buvo sena mano svajonė. Tačiau tuomet garsiai pagalvojau ir tiek, o mes išvykome į Neapolį, kur dirbau kaip picų šefas.
Sykį gavau laišką iš Kristinos pusseserės vyro, garsaus Lietuvos šefo Martyno Praškevičiaus, jis susisiekė su manimi ir užsiminė, kad žino, kad Lietuvoje ieško picų šefo, kad gali pasiūlyti darbą, gal man įdomu.
Tuomet, kai atvykome į Lietuvą, susitikau su to restorano šeimininku Tomu Nicholsonu, Beatos Nicholson vyru. Įdomu tai, kad jis dar anksčiau, Londono picerijoje, kurioje dirbau, buvo mano praktikantas, jis mokėsi, kaip gaminti picas neapolietiškai.
Taip atsidūriau „Jurgyje ir drakone“, buvo 2015-ųjų sausis. Pradėjau dirbti su jais, tačiau viduje vis kirbėjo mintis, kad noriu daryti ką nors savo. Ėmėme su Kristina ieškoti vietos restoranui ir po metų galiausiai atradome tai, kur šiandien yra „Sorrentino“.
– Kristina: Anksčiau čia buvo gintaro masažo salonas. Tiesiog užėjome, pamatėme patalpas ir supratome, kad čia mūsų, kad gera aura. O tada jau prasidėjo darbai, beveik viską darėme patys, kad ši erdvė virstų tokia, kasdien praleisdavome po 13–14 valandų.
– Šiandien restoraną reprezentuojate kaip neapolietišką virtuvę siūlančią erdvę. Kas yra ta neapolietiška virtuvė? Kuo ji skiriasi nuo įprastos itališkos?
– Michele: Kaip ir kiekvienoje šalyje, skirtingi regionai turi kažką geriausio. Toskana, Lombardija, Sicilija – visi jie turi savo specifiškumo. Centrinėje Italijoje neabejotinai yra geriausios picos, nors čia galima rasti ir daug kitų patiekalų, kiekvienas regionas turi kažką savo geriausio.
Tarkime, „Prosciutto“ kumpis, apskritai mėsa, geriausia Šiaurės Italijoje, tačiau Pietų Italija nepralenkiama kalbant apie pieno produktus, alyvuogių aliejų.
Savo restorane picų kol kas nekepame, tačiau beveik visus produktus vežuosi iš Neapolio, iš Italijos, jų neperku Lietuvoje. O valgome mes panašiai kaip ir visi italai, skiriasi tik paruošimas, todėl čia patiekiami tokie patiekalai, kokius mėgsta neapoliečiai. Nors ta virtuvė iš tiesų paprasta, svarbiausia – tinkamas paruošimo būdas ir kokybiški produktai.
– Prasitarėte, kad restorane beveik visus naudojamus produktus vežatės iš Italijos. Žinau, kad net cukrų, druską perkate ten, ne Lietuvoje, ką jau kalbėti apie pastą, sūrį, mėsą. Ar taip labai skiriasi kokybė?
– Michele: Yra keli dalykai, kurie man tikrai nepatinka Lietuvoje. Vienas jų – kad parduotuvėse Lietuvoje matau itališkus produktus, kurie čia kainuoja keturis kartus brangiau nei Italijoje. O jų kokybė anaiptol neverta tokios kainos.
Pavyzdžiui, konkretaus gamintojo pasta, kuri Italijoje kainuoja 30 euro centų, čia kainuoja 1,30, tai ką kalbėti apie tą, kuri Italijoje kainuoja 60 centrų ar eurą? Čia viskas keturis kartus brangiau. Tas pats su alyvuogių aliejumi.
Todėl pikta, kad kas nors, nusipirkęs Lietuvoje brangų, tačiau Italijoje nevertinamą produktą, lieka nusivylęs itališka virtuve ir itališku skoniu. Taip neturėtų būti. Mano tikslas – naudoti aukščiausios kokybės produktus iš geriausio regiono.
– Vis giriate neapolietiškus produktus, maistą. Kas lemia tą kokybę? Iš tiesų – kodėl ten skaniausios, pavyzdžiui, picos? Ar čia tik produktų klausimas, gal ir tradicijų?
– Michele: Gal skambės keistai, tačiau tobulų picų skonį pirmiausia lemia oras. Jis Neapolyje – tiesiog nuostabus, čia – vulkaninė žemė, kurioje auga skaniausi vyšniniai pomidorai, bazilikai, visos daržovės. Be to, čia ištisus metus šilta, daug drėgmės, augalai neišdžiūsta.
Neišdžiūsta ir picų tešla, ją paruošus iš vakaro ji per naktį gražiai iškyla, nėra sausa. Lietuvoje reikia ieškoti vietos, kur ją padėti šiltai ir drėgnai, tuo tarpu Neapolyje tokios problemos tiesiog nėra – ją galima palikti nors ir lauke.
Be to, čia yra pakrantė, daug uolų, akmenų, o tai reiškia ir tai, kad čia užauga daug įvairių žuvų, moliuskų, aštuonkojų, krevečių – tiesiog turime pačius geriausius produktus.
– Gimėt mieste, kuriame kepamos skaniausios picos pasaulyje, savo karjerą pradėjote kaip picų šefas. Ar Neapolio gyventojams mokėti iškepti gerą picą yra duotybė, tai privalu išmokti dar jauname amžiuje? Kas jums įskiepijo meilę maistui?
– Michele: Norint pagaminti tobulą picą, neužtenka tik sudėlioti mėgstamų ingredientų ant pado. Tai ištisas mokslas. Turime milijonus receptų, o čia svarbu žinoti, ką su kuo derinti, svarbu mokėti paruošti padą, net atitinkamai iškepti yra mokslas.
Dirbti restorane ėmiau nuo 13 metų – tuomet po pamokų mokykloje įsidarbinau pagalbiniu, valytoju, kuris plovė indus ir grindis. Tačiau man buvo sakoma, kad norint būti šefu, turi pirmiausia išmokti plauti tualetus. Po metų kitų buvau prileistas pjaustyti duonos, daržovių, išmokau gaminti kelis tradicinius bulvių, mėsos patiekalus, o vėliau, būdamas 15-ikos, jau ėmiau kepti picas, įsidarbinau kepėju. Neapolyje picų kepėjas turi labai gerai išmanyti šį darbą.
Nors apskritai Neapolyje laikomasi tokio principo, kad arba kepi tobulas picas, arba išvis nedirbi. Visi restoranai aplink gamina nuostabiai, todėl būti geru čia neužtenka, visi nori būti geriausi.
Beje, kai man buvo 5-eri, su šeima sekmadieniais užsisakydavome picas iš greta esančios picerijos, tuomet mėgdavau stebėti, kaip tas picas gamina ir, žinau, kad kai tėtis sykį paklausė, kuo noriu būti užaugęs, atsakiau, kad picų šefas.
– Tai kada ta svajonė išsipildė? Kada pagaminote savo pirmą oficialią picą?
– Michele: Jau būdamas 14-ikos, tuomet kepdamas jas supratau, kad noriu bandyti. Per kelerius metus išmokau sukti padus, o sulaukęs 18 metų nusprendžiau išvykti. Tada išsilaikiau vairavimo egzaminą ir maždaug 2–3 metus važinėjau po Italiją vis kur radęs darbą – buvau Romoje, Parmoje, vėl grįžau į Pietų Italiją.
Supratau, kad jei liksiu Neapolyje tame restorane, kuriame dirbau, didelės karjeros nepadarysiu, nes čia visuomet yra viršesnis vadovas. O vėliau jau išvažiavau ir į Berlyną, Londoną, galiausiai esu Lietuvoje.
– Kokie buvo pirmieji metai „Sorrentino“? Ar restorane lankosi lietuviai ar daugiausiai italų, kitų užsieniečių?
– Michele: Žinoma, turime ir lietuvių, tačiau norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Vis tik pagrindiniai klientai – italai, daug britų, apskritai pro šalį praeinančių turistų, kurie mėgsta itališką virtuvę. Norint pritraukti vietos gyventojus, reikia padirbti keletą metų.
Tiesą sakant, Lietuvoje anaiptol ne visi itališki restoranai yra itališki. Dauguma jų išsikelia Italijos vėliavą, tačiau maistas nėra itališkas, čia ir šefas nėra italas, net gaminama ne pagal itališkus receptus. Net pavyzdžiui ruošiant pastą, dauguma restoranų jau būna apvirę ją, o tuomet, kai gauna užsakymą, ima gaminti patiekalą. Tada pati pasta nebebūna traški, ji tampa pervirta, o tokios nevalgytų joks save gerbiantis italas.
Yra ir daugiau mažų, tačiau svarbių taisyklių, kurių būtina laikytis. Gaminti itališkai nėra sunku, tiesiog reikia žinoti tam tikrus triukus.
Net tarkime pasta, kurią jūs vadinate makaronais – makaronai yra tik viena iš daugybės pastos rūšių – reikia žinoti, kokia pastos forma labiau dera su mėsa, kuri su jūros gėrybėmis.
Juk jei italas Neapolyje atidarytų lietuvišką restoraną ir gamintų cepelinus, daugelis tikėtųsi, kad bent jau šefas būtų lietuvis, tiesa?
– O jums patinka lietuviška virtuvė? Kaip, italo akimis, atrodo tradicinis lietuviškas maistas?
– Michele: Ir taip, ir ne. Negaliu sakyti, kad patys patiekalai – ne visai mano gomuriui, tačiau viskas priklauso nuo šefo ir nuo to, kaip jie pagaminti. Įvairiuose restoranuose ne kartą valgiau cepelinus, kugelį, buvo atvejų, kai šis maistas man labai patiko, o buvo ir priešingai.
Tačiau taisyklė čia paprasta – jei naudojami geros kokybės produktai, tai turi didelę įtaką skoniui. Lygiai kaip ir su prasta kokybe – juk kai nėra iš ko gaminti, tai nesvarbu, lietuviška, itališka... maistas tiesiog neturi skonio.
– Na, bet, būna, kiti sako – per riebūs tie patiekalai, per sunkūs...
– Michele: Čia labai slidi sąvoka. Ką reiškia „per riebu“ cepelinui, kugeliui? Juk riebumas šiems patiekalams suteikia skonį. Žinote, ir itališka virtuvė gali būti riebi, ji soti, čia daug aliejaus. Tačiau jei patiekalas tinkamai pagamintas, tuo riebumu galima manipuliuoti, viskas priklauso nuo gaminimo technikos.
Štai viena tradicinių itališkų pastų – su alyvuogių aliejumi, česnakais, čili drožlėmis. Tačiau jei česnaką per ilgai pakepinsim, jis sudegs, pastai priduos kartumo, skonis bus specifinis. Lygai taip ir su lietuviškais patiekalais – kai šefas geras, kai lietuviškus patiekalus gamina lietuvis, negali būti prastai.
O šiaip man patinka, kaip lietuviai šefai dirba su maistu. Patinka ir kaip Kristinos mama gamina, ji tiesiog puiki, o paskutinį kartą tokį kugelį paruošė, kad visi sakėme – vau!
– Kalbant apie šeimą, tėvus, bičiulius – kaip jūsų draugystę priėmė artimieji? Kokių reakcijų sulaukėte?
– Michele: Tai kad puikiai. Man patinka, jog Lietuvoje požiūris į šeimą, meilę – ne ką mažesnis nei Italijoje. Vertybės, požiūris – jie panašūs.
– Kristina: Mano šeima žino, kad jeigu padarau kokį nors sprendimą, jis veikiausiai nėra vėjavaikiškas ir neapgalvotas. Jei iš Anglijos persikrausčiau gyventi į Italiją, o dabar štai – ir į Lietuvą, vadinasi, jaučiau, kad taip reikia. Todėl manęs per daug ir neklausinėjo. Tėvams matyti dukrą laimingą – tai didžiausias džiaugsmas. O man pačiai kultūrinio šoko irgi nebuvo.
– Michele, jūsų pažintis su Lietuva prasidėjo 2013 metais. Dabar čia jau kurį laiką gyvenate, skaičiuojate antrus restorano gimtadienio metus. Ar šiandien galite pasakyti, kad Lietuva – jūsų antrieji namai?
– Michele: Tikrai taip. Lietuva tikrai tapo mano antraisiais namais. Man čia patinka! Ir pats kartais pamąstau – juk Europoje tiek daug nuostabių vietų, bet sugalvojau, kad restoraną atidaryti noriu būtent čia.
Kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, man iškart patiko miestas, o tik vėliau susipažinau su Kristinos šeima, daugiau lietuvių, pamačiau, kad jie labai malonūs žmonės. Nors, neslėpsiu, iš pat pradžių maniau, kad lietuviai yra šalti ir pikti. Nes juk aš iš Pietų Italijos, o čia... čia juk Šiaurė, galvojau!
Nors aišku, čia gal stereotipai. Kaip kad mes turime stereotipus, jog jei esi iš Pietų Italijos, vadinasi – tu mafija. Bet juk čia tas pats, kas Lietuvą tapatinti su Rusija, nors taip nėra, tai tik istorijos dalis.
– O kuo jus labiausiai žavi Lietuva?
– Michele: Lietuva – nedidelė šalis, tačiau labai graži. Vilnius yra nuostabus, žmonės čia malonūs, nors juos, kaip sakau, reikia irgi prisijaukinti, pelnyti jų pasitikėjimą, lietuviai, priešingai nei italai, taip greit neatsiveria, norint tapti jų draugu reikia daugiau laiko, o tada galima užmegzti labai stiprų ryšį. O mes... nemokame slėpti emocijų, visada kalbam tiesiai šviesiai (juokiasi).
Mane Lietuvoje maloniai stebina degalų kainos, jos čia gerokai mažesnės nei Italijoje. O jei klaustumėte apie ekonomiką – nemanau, kad Lietuvą galėčiau vadinti šalimi, kurioje pigu gyventi, jei apie madą – ji panaši. Gal tik su oru prasčiau – neslėpsiu, man čia tikrai šalta. Tačiau yra ir kita medalio pusė – labai džiaugiuosi sniegu, jo mano gimtajame krašte nebuvo jau 17 metų.
– Michele, kokiu gyvenime devizu vadovaujatės? Ir kaip save įsivaizduojate po 5–10 metų?
– Michele: Visuomet vadovaujuosi šūkiu, kad būti virtuvės šefu – nėra darbas, tai yra ištisas gyvenimo būdas. Ištisas kūrybinis procesas. Štai, paskutinį kartą turėdamas porą kiaušinių, šiek tiek miltų ir pieno turėjau kažką pagaminti, per 15 minučių pavyko iškepti visai neprastą pyragą. Maisto gaminimas apskritai yra menas.
O po 5–10 metų... Žinau, kad tikrai nenorėčiau sėdėti sudėjęs rankų ant sofos. Turiu minčių būti šio gyvenimo būdo mokytoju, vesti paskaitas jaunesniems kolegoms, norėčiau skirti laiko mokymams, gal net atidaryti savo mokyklą. Dar ir apie kelis naujus restoranus pagalvoju (šypsosi).
Tuo tarpu dabar manęs laukia išvyka į Las Vegasą, kovo mėnesį ten rengiamas konkursas, kur išbandysiu jėgas kaip picų kepimo bei bendrai neapolietiškos virtuvės šefas.
