Z. Kelmickaitė: iš plombyrinių ledų visą kelią spjaudydavau razinas
Charizmatiškoji LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė svarsto, kad sovietmečio karta kai kuriuos buvusius saldumynus prisimena kaip didžiausią stebuklą, tačiau jei identiškas tortas ar saldainis šiandien rastųsi ant stalo, vargu ar jis būtų toks skanus.
O jau kai kas nors man padovanoja „Ferrero Rocher“ saldainių, sakau: „Visada su visais viskuo dalinuosi – bet šitų negausit! Juos valgysiu užsirakinusi, viena.
„Pavyzdžiui, tortas, į kurį sudėdavo tiek daug kiaušinių, kad biskvitas būdavo geltonas geltonas – ir būdavo taip skanu! Bet šiandien, kai kiaušinis jaučiasi, man jau visai nebeskanu... Vaikams skaniausias skanumynas buvo tikro pieno plombyras. Bet kas galėjo sugalvoti į jį dėti razinų?! Kaip dabar atsimenu: ateini ir tame ledų vežimėlyje – tik ledai su razinom. Tada visą kelią ir spjaudaisi tom razinom“, – juokėsi Z. Kelmickaitė.
Laidų vedėja taip pat su nostalgija prisimena „Napoleoną“. Sovietinio laikotarpio kavinėse dar buvo patiekiamas desertas „Gardėsis“. Jis buvo gaminamas taip: apačioje – serbentų uogienė, ant jos – duonos trupiniai ir ant viršaus – plakta grietinėlė su sirupo užpilu.
„Ir toks desertas buvo patiektas per vakarienę, į kurią buvau pakviesta aš ir Japonijos imperatorius Akihito (2007-aisiais metais). Japonai viską mandagiai valgė – net duonos kubiliuką, kuriame buvo trinta baravykų sriuba, pradėjo graužti, nes gi nežino, kaip mes čia valgome. Paraginau padavėjus greičiau nunešti indus. Na, o tada atkeliavo trečiasis patiekalas – tas sovietinis „Gardėsis“. Bet viskas buvo užpilta ne sirupu, o samane! Sėdėjau ir galvojau: „siaube, kaip jie gali TAI praryti!“. Vertėjams sakiau: perduokit imperatoriui, kad nebūtina viską suvalgyti, galima tik paragauti“, – prisimena Z. Kelmickaitė.
Saldumynas, kurį šiandien valgo užsirakinusi
Šiandien laidų vedėja ilgisi sovietinio vaiko kasdienio saldainio – kakavinių „paduškėlių“.
„Jos buvo pačios pigiausios, gal kokia 12 kapeikų. Ir eidavai, ir valgydavai iš popierinio maišelio. Iš saldainių man tuomet buvo skaniausi „Meška Šiaurėje“ (bet labai brangūs), „Karakumai“ ir „Raudonoji aguona“. Taip pat nuo vaikystės labai mėgau visus saldainius su riešutais. Taigi mūsų senoji „Voveraitė“ man taip pat buvo visada skani. O jau kai kas nors man padovanoja „Ferrero Rocher“ saldainių, sakau: „Visada su visais viskuo dalinuosi – bet šitų negausit! Juos valgysiu užsirakinusi, viena“, – sako Z. Kelmickaitė.
Nereikia gaminti tortų, pyragų esant blogos nuotaikos. Gaminant reikia galvoti apie tą vakarą, tą dieną, kai jis bus patiektas, kokie svečiai susirinks.
Ji taip pat prisimena tokius saldainius kaip „Varinis raitelis“, „Vyšnia“, „Slyva“ – su likeriais, kuriuos galėjai išsilukštenti itin retomis progomis – jie sovietiniam žmogui buvo brangūs.
Dar Z. Kelmickaitė atsuktų laiką atgal dėl šviežių, ką tik į cukraus pudrą „maktelėjusių“ spurgų, kurios čia pat ir atiduodamos klientui.
„Ir dar ko visi pasiilgsta – „traškių „baronkų“! Kad būtų traškios – dabar retai kur tokių yra. Nes sunku pagaminti ir išlaikyti“, – sako Z. Kelmickaitė.
V. Mainelytė su anūku dalinasi „įdominukus“
Garsi lietuvių aktorė Vaiva Mainelytė prisipažįsta, kad labai mėgsta saldumynus. Jiems kartu su anūku yra sugalvojusi „užkoduotą“ pavadinimą – „įdominukas“.
„Tik atėjus vakarui ir klausiu anūko: „Gal turi kur nors kokį „įdominuką“? Ir dviese pasidaliname kas ką turime. Su metais saldumynų noras tik didėja, bet jau nebegalima tiek valgyti. Mėgstu „Pergalės“ šokoladą ir tortą „Napoleonas“. Tiesą sakant, mėgstu daug ką, bet kai kurių saldumynų šiandien ragauju retai. Tenka juos slėpti net nuo savęs“, – sako V. Mainelytė.
Ji prisimena, kad vienas pirmųjų vaikystėje paragautų saldainių buvo „Karakumai“.
„Atrodo, kad gyvenime nebesu valgius jokio skanesnio saldainio. Prisimenu, kad valgiau po mažytį mažytį gabaliuką ir dar ilgai laikiau burnoje – kad tik išliktų tas skonis! Tai buvo kažkas tokio! Bet paskui keičiasi žmogaus skonis, gal išaugi, ir viskas atrodo įprasta. Tačiau kai paragauji pirmą kartą, tas įspūdis iš vaikystės išlieka visam gyvenimui“, – sako V. Mainelytė.
„Napoleono“ receptas perduodamas iš kartos į kartą
„Napoleoną“ V. Mainelytė gamina pati ir jo receptas keliauja iš kartos į kartą – šio gardėsio receptą aktorei perdavė mama, dabar skaniausią tortą moka sutepti ir V. Mainelytės dukra Dovilė.
„Ir viena mano draugė, ir mano dukra gali turbūt per 3 minutes iškepti skaniausią pyragą. Tampa rizikinga dažnai lankytis svečiuose. Beje, ir mano sesuo gamina
Dabar tokių pomidorų nebėr: jeigu būtų, manau, kad tie, kurie mėgsta saldumynus, pakeistų juos į pomidorus.
„Napoleoną“, bet pastebime, kad visuomet visiems jis išeina skirtingas. Kas tai nulemia? Galbūt mintys, savijauta, santykis. Nereikia gaminti tortų, pyragų esant blogos nuotaikos. Gaminant reikia galvoti apie tą vakarą, tą dieną, kai jis bus patiektas, kokie svečiai susirinks“, – pataria aktorė.
V. Mainelytės šeimoje tarp gausybės „Napoleono“ sluoksnių būtinai turi būti rūgščios spanguolių ar serbentų uogienės, be to, pašnekovė specialiai tam tikslui visuomet turi šaldiklyje šaldytų spanguolių.
„Į „Napoleoną“ būtina dėti žalių šviežių spanguolių! Kai valgai tortą būna toks trakšt! – siurprizas“, – sako V. Mainelytė.
Ji jaučia nostalgiją seniems „Karvutės“ saldainiams. Juos V. Mainelytė atrado kelerius metus filmuodamasi Rygos kino studijoje.
„Jie buvo ir mano amžiną atilsį mamos mėgstami saldainiai, bet Rygoje jų būdavo visokiausių, su visokiais priedais. Žinote, turiu bruožą – kartą paragavus negaliu sustoti. Slepiu nuo savęs, bet paskui pagalvoji – et, na ir tiek to. Žmogui, dirbančiam protinį darbą norisi tų saldainių. Juk ir žurnalistams po parašyto interviu taip norisi ko nors saldaus, tiesa?“ – juokėsi V. Mainelytė.
Ji prisimena, kad kai kuriuose teatruose prieš premjerą egzistavo savotiškas ritualas – atsinešti saldumynų, visiems kartu išsivirti kavos ir pasimėgauti. Kadangi po premjeros visi skubėdavo grįžti namo, laiko susikaupti, pasikalbėti ir pasmaližiauti atsirasdavo tik prieš spektaklį.
Saldainius nustelbė pomidorai
Tuo metu aktorius Regimantas Adomaitis sako vaikystėje ir jaunystėje mėgęs saldumynus, tik stengęsis jais nepiktnaudžiauti. Tačiau vis tik iš vaikystės R. Adomaitis geriausiai prisimena ne kokį nors saldainį, o sumuštinius su šviežiais pomidorais.
„Kadangi mama augindavo pomidorus, tai pomidorai su duona, pertepta sviestu, trupučiu druskos... Tokiu pomidorų, kaip tada, tokių natūralių – dabar nebematau. Koks tai būdavo skanumynas – oi! Dabar tokių pomidorų nebėr: jeigu būtų, manau, kad tie, kurie mėgsta saldumynus, pakeistų juos į pomidorus. Su kaimiška duona ir kaimišku, iš rūgusio pieno sumuštu sviestu“, – lėtai, tarsi mėgaudamasis prisimintu skoniu pasakoja aktorius.
Įprastai pyragai, tortai yra dukrų užduotis – tai viena, tai kita vis „pasireiškia“, atsineša kažką tokio. O man priklauso ta „sunkioji artilerija“ – mėsa
Pašnekovas prisimena, kad per šventes jo šeimoje buvo gaminami įvairiausi patiekalai – mama taip pat kepdavo „Napoleono“ tortą.
„Daug kas jį gamindavo – ar jį buvo lengviausia pagaminti, ar produktai gan prieinami – bet mūsų šeimoje „Napoleoną“ dažnai darydavo. Šokoladai? Jų apskritai negaudavome. Saldainių – taip pat mažai. Užtat namuose gamindavo namines „karvutes“. Net nežinau, kokiu būdu jas iš pieno išvirdavo, bet būdavo labai skanios“, – prisimena R. Adomaitis.
G. Baikštytės mėgstamiausi – juodasis šokoladas ir ledai
Aktorė Gražina Baikštytė teigia pernelyg nesureikšminanti saldumynų ir dažniausiai, užsukus dukroms, sulaukia priekaištų, kad ant stalo jų nėra. Tačiau juodojo šokolado plytelę ji visuomet turi namuose ir retkarčiais atsilaužia gabalėlį.
„Saldumynai man nėra skaniausias dalykas gyvenime. Man, pavyzdžiui, labiau patinka pikantiški sūriai. O dėl saldumynų – priklauso nuo nuotaikos. Netgi parduotuvėje perku daugiau vyrui – sausainių ar chalvos – nes jam dažniau norisi ko nors saldaus, nei man“, – sako aktorė.
Užėjus tam „kažko saldaus“ norui jai užtenka poros gabalėlių šokolado. Per šventes G. Baikštytė retai gamina kokį nors pyragą ar tortą.
„Galiu iškepti kažką visiškai paprasto: obuolių pyragą ar varškės apkepą. Bet įprastai pyragai, tortai yra dukrų užduotis – tai viena, tai kita vis „pasireiškia“, atsineša kažką tokio. O man priklauso ta „sunkioji artilerija“ – mėsa, karštieji patiekalai“, – juokiasi pašnekovė.
Vasarą ji negali gyventi be ledų, nors aktorės simpatijas pelno užsienyje gaminami mangų skonio ledai.
„Man gaila, kad Lietuvoje ledų pasirinkimas nedidelis. Kai vasarą atostogauju Ispanijoje ar Graikijoje, Paryžiuje bet kurioje parduotuvėje gali nusipirkti skaniausių mango ledų – fantastika! Valgai kaip tikrą mangą“, – sako G. Baikštytė. Ji taip pat mėgsta šerbetą, įvairius citrusinio skonio ledus.
Aktorė šiandien retkarčiais pasidaro tirštą sveikuolišką kokteilį, į kurį deda salierų kotų, greipfrutą, šaldytų mėlynių, ispaninio šalavijo (chia) sėklų ir agavų sirupo. Taip pat kokteilius ji gamina iš bananų, šaldytų uogų, jogurto. Dar vienas dažnas pašnekovės pusryčių variantas: į pieno indelį supiltos ispaninio šalavijo sėklos, pagardintos šlakeliu agavų sirupo, šaldytomis mėlynėmis. Tokį kokteilį G. Baikštytė šaldytuve palieka pernakt, o ryte randa sveikuolišką jogurtą.
„Aš galvoju ir apie virškinimą – kad maistas gerai virškintųsi, o jaunystėj būdavo, kas skanu, tą ir valgai. Tiesa, dabar irgi nevalgyčiau sveikų patiekalų, jei būtų neskanu. Man tie kokteiliai iš tiesų patinka“, – sako G. Baikštytė.
Vaikystėje, ji prisimena, didžiausias „stebuklas“ buvo šiandien toks įprastas bananas ar mandarinas. Taip pat G. Baikštytės mama ją kartais palepindavo saldainiais „Karakumai“ – jie ir buvo aktorės mėgstamiausi.
„Ir dar – tokie rožiniai vaisiniai ledai, kainavę gal kelias kapeikas. Ach, kaip man skanu būdavo“, – prisiminusi šypsosi pašnekovė.
