Restorano DNR išlieka nepakitęs – tai europietiškos ir šiuolaikinės indų virtuvės derinys, geriausiai atpažįstamas iš unikalių prieskonių iš Indijos Goa regiono, iš kurio kilęs ir pats virtuvės šefas.
Tačiau šiandienis restoranas jau gerokai skiriasi nuo to, į kurį būtumėte užsukę prieš metus.
„Nestovime vietoje, evoliucionuojame ir keičiamės visą laiką. Visiškai pakeitėme savo a la carte meniu – tai naujo formato meniu, kuris gali kisti kas savaitę, kas dvi ar kas mėnesį ir kuriame naudojame dar daugiau sezoninių produktų. Taip suteikiame savo nuolatiniams svečiams daugiau progų dažniau pas mus užsukti. Tiesa, iš pradžių svečiams buvo keista, tačiau dabar jie priprato prie idėjos, kad kaskart gali išbandyti ką nors naujo, kad meniu gali labai dažnai keistis ir iš atsiliepimų matome, kad tokia koncepcija pasiteisina“, – kalba G. Fernandes.
Nuo balandžio restoranas visą dėmesį sutelkė į vakarienes, tad užsukti vėlyvųjų pusryčių čia jau nebepavyks.
Kitas pokytis – nuo balandžio restoranas visą dėmesį sutelkė į vakarienes, tad užsukti vėlyvųjų pusryčių čia jau nebepavyks.
„Daug metų tiekėme vėlyvuosius pusryčius ir supratome, kad metas judėti toliau ir daugiau dėmesio skirti vakarienėms“, – apie laipsnišką pokytį, kai pirmiausia atsisakė dienos pietų, o po to – ir pusryčių pasakoja restorano šefas.
Kas nepasikeitė per metus nuo laimėjimo – tai restorano komanda. „Per metus nė vienas iš tų žmonių, su kurias kartu dalinomės sėkme pernai, neišėjo, jie labai didžiuojasi, kad čia dirba, gali tai pasakyti kitiems“, – mini G. Fernandes. Tiesa, komanda pasipildė naujais nariais, o ir norinčių dirbti restorane G. Fernandes sulaukė kur kas daugiau.
„Labai kruopščiai atsirenkame savo komandos narius – mums svarbiausia netgi ne patirtis, o tinkamas požiūris, nusiteikimas. Ne kartą esu minėjęs, kad savo restoraną laikome namais, norime, kad mūsų svečiai čia jaustųsi kaip namie, tad komanda ir yra tie žmonės, kurie šį jausmą suteikia“, – pabrėžia restorano šefas.
Metai pirmoje „30 geriausių restoranų” reitingo vietoje buvo ypatingi ir tuo, kad į restoraną užsukdavo ir ne vienas smalsuolis, norintis išmėginti, ką gi siūlo tas, kuris užėmė pirmąją vietą.
Jei myli tai, ką darai ir darai tai su niekad nesibaigiančiu troškuliu – gali būti vienu iš geriausių.
„Labiausiai norime, kad svečiai į restoraną neateitų iš anksto nusiteikę, kad aplankys geriausią restoraną šalyje ir dabar įvertins ir patikrins, ką jis gali pasiūlyti. Norime, kad svečiai tiesiog ateitų atviri naujiems skoniams ir patirtims, nes būtent taip galima geriausiai pajusti pačią restorano atmosferą. O galiausiai – svečiams mūsų maistas arba patinka, arba ne“, – sako G. Fernandes.
Anot jo, ištikimiems restorano svečiams pelnytas titulas, aišku buvo džiugus, tačiau jie restorane lankosi ne dėl gauto vardo. „Mūsų lojalūs svečiai ateina dėl to, ką mes darome ir jiems nesvarbu, kokius titulus gausime – jie vis vien ateis“, – pabrėžia virtuvės šefas.
Paklaustas, kokį patarimą duotų kitiems, norintiems užkopti į „30 geriausių restoranų“ reitingo viršūnę, G. Fernandes pirmiausia sako, kad netiki, jog yra toks dalykas, kaip viršūnė.
„Tačiau jei nori būti vienas iš geriausių, turi turėti niekada nesibaigiantį norą tobulėti ir nepertraukiamai siekti tapti vis geresne savo paties versija. Turi turėti vidinę ugnį savyje ir nuolat ją kurstyti. Tai bus lengva geromis dienomis, sunku ir sudėtinga ne tokiais gerais periodais, kurie visus mus ištinka. Bet turi būti nuolat alkanas, nuolat ištroškęs, nuolat nepasisotinęs siekti to, ko nori“, – sako „Gaspar‘s“ restorano šefas ir priduria, kad kartais tą vidinę ugnį gali tekti pakurstyti ir lėktuvų kuru.
Kita svarbi sėkmės dedamoji – tikėti tuo, ką darai ir likti ištikimu sau pačiam. „Daugybė žmonių sakys jums, ką galėtumėt ir turėtumėt daryti kitaip, geriau – svarbu išklausyti, tačiau nepriimti visko už gryną pinigą, o daryti tai, kas jaučiate, jog bus geriausia jums patiems“, – priduria G. Fernandes.
Virtuvės šefo darbą jis vadina ne darbu, o gyvenimo būdu. „Tai tikrai ne pati lengviausia profesija, ji reikalauja daug sunkaus darbo ir asmeninio pasiaukojimo. Tačiau jei myli tai, ką darai ir darai tai su niekad nesibaigiančiu troškuliu – gali būti vienu iš geriausių“, – tiki „Gaspar‘s“ restorano šefas.
