Iškart už tų durų – vitrina, prikrauta skanėstų, o vos toliau – erdvi atvira virtuvė, kur kepama, vėsinama, plakama, tepama... Čia ir gimsta skanėstai, kuriais Giedrė ir Jovita prekiauja.
Pažįstamos seniai
Kalbėtis apie skanėstus, gerą maistą, kokybiškus ingredientus su šiuo duetu labai smagu – jos spinduliuoja gera nuotaika, kaip, beje, daugelis desertus kuriančių žmonių. Įdomu klausytis, kaip jos papildo viena kitą, pratęsia mintį. Ir tai nė nestebina, sužinojus, jog yra pažįstamos daugiau kaip 10 metų, tad joms nė nereikia apsitrinti aštrių kampų. Giedrė ir Jovita susipažino per bendrus darbus, mat abi ilgokai darbavosi aptarnavimo sferoje – sukosi baruose, restoranuose, šiuo darbu mėgavosi ir daug išmoko.
-
Savaitės vieta: kepiniais kvepiantis draugių verslas – kavinė „Margas kočėlas“
-
Lietuvę pamilusio italo gyvenimo virsmas – nuo giminės kepyklos Romoje į kepyklėlę Karoliniškėse
-
Asta rinkodarą iškeitė į savo kepyklą, tam pastūmėjo desertų prenumeratų bumas
-
Martyno kepykla Vilniuje sulaukė neregėto antplūdžio: sėkmės recepto nežino nė pats
Tiesa, Giedrė sako, jog jei ankstyvoje jaunystėje jai kas būtų pasakęs, jog turės ką bendro su maisto gaminimu, būtų pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Ji studijavo vokiečių kalbą, tačiau dar studijų metais nutarė užsidirbti, tad ėmė dirbti baruose, restoranuose, pasisekė tai, kad pakliuvo į tokias vietas, kur dirbo vieni stipriausių virtuvės šefų Lietuvoje – Martynas Praškevičius, Aldona Gečienė. „Pajutau, kad virtuvė man darosi vis įdomesnė, darėsi smalsu, kaip gimsta vienas ar kitas patiekalas“, – prisimena ji.
Nuo naminių pyragų iki kaprizingų mažylių
Kai išėjo motinystės atostogų, Giedrė netrukus ir pati ėmė kepti – pirmiausiai dėl to, kad šeimą norėjo džiuginti sveikais, kokybiškais kepiniais, o netrukus šis užsiėmimas įtraukė. Taip ji vis eksperimentavo, ėmėsi rimtesnių kepinių, kol iškepti tortą ėmė prašyti tai vieni, tai kiti draugai. Galų gale Giedrė net atidarė savo tortų kepyklėlę, kurioje darbavosi viena. Be to, lankė beveik visus su konditerija susijusius mokymus, kokie tik tuo metu Vilniuje vykdavo.
Nė kiek neperdedu, kepiau vien tik „macarons“ visus metus.
Tiesa, tortų kepyklėlė vis tik buvo laikinas sprendimas, nes dirbti vienai buvo tiesiog per sunku, tad ji tapo samdoma konditere – darbavosi puikią reputaciją turinčioje desertų studijoje „Tie kepėjai“.
Išėjusi dar vienų motinystės atostogų su trečiuoju vaiku, Giedrė buvo labai daug išmokusi ir ją pagavo tikras prancūziškų „macarons“ sausainėlių šišas – užsibrėžė išmokti juos tobulai pagaminti. „Pagalvojau, kad arba aš juos įveiksiu, arba jie mane, – juokiasi ji. – Nė kiek neperdedu, kepiau vien tik „macarons“ visus metus.“
Tortai nuo pat vaikystės
Jovitos istorija kiek kitokia nei Giedrės, kuri nemanė, kad turės ką bendro su maistu. Ji nuo pat mažumės daug laiko leido pas močiutę, kuri jai leisdavo gaminti, kepti ką tik nori ir ne bet kur, o senoviškame pečiuje, kurį reikia pakurti malkomis, o apie temperatūros reguliavimą nėra nė kalbos. „Taip aš nuo mažens pradėjau kepti net tortus, pavyzdžiui, „Napoleoną“, visada mėgau gaminti maistą, nors nedariau to profesionaliai.“ – pasakoja ji.
Suaugusi Jovita išbandė daug darbų, tačiau visi jie sukosi apie aptarnavimą, kaip pasakoja, jai labai patiko dirbti padavėja geruose restoranuose, matyti, kiek skanus, kokybiškas maistas gali suteikti džiaugsmo ir padėti šią patirtį svečiui paversti dar geresne.
Subrendo bendram verslui
Būtent viename iš restoranų Giedrė ir Jovita susitiko, susidraugavo ir ėmė nuolat palaikyti ryšį, draugauti šeimomis. Tad kai Giedrė įvaldė „macarons“ meną, draugės jau nesyk buvo kalbėjusios, jog „reikia kažką daryti kartu“, juolab kad Jovita ėmė dirbti su itališkais sūriais, o Giedrė susidomėjo, kaip juos priderinti prie kuriamų desertų.
Asortimento jos sąmoningai itin neplečia, nes tiki, kad geriau mažiau, bet kokybiškai.
Per metus jos subrandino idėją kurti atvirą desertų studiją, kurios pagrindiniais herojais taptų gražieji „macarons“. Daugiau kaip pusmetį jos turėjo patalpas kiek nuošalesnėje Naujamiesčio vietoje, o per šiųmetę Valentino dieną atvėrė duris jau minėtos judrios sankryžos kaimynystėje, kur yra lengviau atrandamos ir pačios junta daugiau judesio.
Be „macarons“ sausainėlių, jų studijos vitrinoje galima rasti ir tortukų, desertų indeliuose, tam tikru metu ir proginių kepinių, kaip brandintas kalėdinis pyragas, tačiau asortimento jos sąmoningai itin neplečia, nes tiki, kad geriau mažiau, bet kokybiškai.
Svarbiausi kriterijai – kokybė ir skonių balansas
Būtent epitetą „kokybiška“ jos dažniausiai linksniuoja apibūdindamos savo skanėstus – tokie turi būti visi ingredientai, kad rezultatas būtų maloniai nustebinantis. Tarkime, desertams jos naudoja itin geros kokybės šokoladą, prancūzišką sviestą, belgišką grietinėlę. Tad nors „macarons“ ar kažko panašaus į šiuos sausainėlius galima nusipirkti gana daug kur, Giedrės kepami yra išskirtiniai savo tekstūra ir skoniu.
Ir dabar kartais būna, kad ima ir nepavysta, o kaip kitaip
Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo ne toks jau ir sudėtingas konditerijos gaminys, juolab sužinojus, jog sausainėlius sudaro vos keli pagrindiniai ingredientai – cukrus, kiaušinio baltymas ir migdolų miltai. Rodos, iškepi daug tokių paplotėlių, sutepi kremu ir viskas.
Tačiau jų meistrystę įvaldžiusi Giedrė teigia, jog tai kaprizingas desertas – netinkama temperatūra, patalpų drėgmė, o gal šiek tiek ilgiau pamaišei ir sausainėliai neiškils, nesusiformuos tas toks trokštamas gražus „sijonėlis“. „Ir dabar kartais būna, kad ima ir nepavysta, o kaip kitaip“, – sako Giedrė.
Idealus „macarons“ yra toks, kurio sausainėliai išorėje traškūs, o viduje minkšti, dar labai svarbu ir tai, koks kremas juos sujungia, kaip susivienija skoniai.
Netikėti ingredientai
Tai, kad Jovita gerai išmano itališkų sūrių pasaulį, paskatino leistis į įdomius eksperimentus. Pavyzdžiui studijoje galima rasti „macarons“, kurių kremo sudėtyje yra gorgoncolos sūrio, taip pat trumų, balzaminio acto, kai kurių stipraus aromato ir skonio stipriųjų gėrimų. „Aišku, turim ir labiau klasikinių skonių, nes dalis žmonių nori būtent jų“, – patikslina bičiulės.
Per visą tą laiką, kai kepa „macarons“, jau sukurta apie 15-os rūšių šių skanėstų, o vienu metu vitrinoje būna 5-ios rūšys, kurios vis rotuojamos. Beje, daugelis sausainėlių yra itin švelnių, žemiškų spalvų, dažus Giedrė naudoja nenoriai ir tik tais atvejais, kai spalvos negalima išgauti iš natūralių ingredientų, tarkime, kai prireikia mėlynos.
Kas nenori šių prancūziškų skanėstų, gali skanauti, tarkime, „Napoleono“, už kurį atsakinga Jovita. Šis tortas gali būti klasikinis, o gali būti įdomi jo interpretacija – pasiflorinis „Napoleonas“ su aguonomis.
Džiugina grįžtantys pirkėjai
Kokie pirkėjai užsuka į šią desertų studiją? Bičiulės sutartinai sako, kad tai drąsūs žmonės, neretai tai yra ir seni pažįstami, užsisakydavę Giedrės keptų tortų. Žinoma, nauja vieta pritraukia ir naujų žmonių, o pašnekovės teigia, jog apie 90 proc. pirkėjų grįžta. Tai jas labai džiugina ir įkvepia.
Vos tik studija atvėrė duris, užeidavo ir vienas kitas piktesnis žmogus, bardavęs jas už aukštas kainas, prognozavęs, jog tuoj užsidarys, tačiau draugės sako, jog ir tai normalu, skaudžiai jos į tai nereagavo.
Kai skanėstas kokybiškas, skonio receptoriai tai pajus.
Savaitgaliais vežimėlis su „macarons“, globojamas Jovitos, atsiranda Benedikto turguje. Ji pasakoja, jog prekiauti ten jai labai patinka, o didžiausias iššūkis ir malonumas – įtikinti žmogų, kuris teigia „macarons“ nemėgstantis, paragauti jos siūlomų ir pamatyti, kaip nuomonė staiga pasikeičia. „Jūs man tik duokit žmogų, kuris sako, kad jų („macarons“ – aut.) nemėgsta, išsinersiu iš kailio, kad paragautų. O kai skanėstas kokybiškas, skonio receptoriai tai pajus“, – įsitikinusi Jovita.
Vienas užsakymas – ir virš 1000 sausainėlių
Draugės pasakoja, jog dirbti dviese smagu, bet kartu šis darbas reikalauja daug jėgų ir laiko, tad ilgainiui jos galvos apie pagalbą. Kol kas džiaugiasi, kad palaiko ir padeda šeimos. Tarkime, studijos įrengimu ir daugybe kitų reikalų, susijusių su vizualika, rūpinosi Jovitos vyras Mindaugas, o Giedrės antroji pusė rūpinasi įvairiais su IT susijusiais reikalais.
Mūsų „macarons“ pasirinko prekiauti ir filharmonija, džiaugiamės tuo.
Palaiko ir tai, kad moterys jaučia, jog jų gaminiai vertinami, žmonės jais susižavi. Tarkime, 140–150 „macarons“ užsakymas joms yra gana įprastas, o kartą vienai įmonei kepė virš 1000 šių sausainėlių, kurių kiekvienas dar buvo ir išgraviruotas lazeriu. „Mūsų „macarons“ pasirinko prekiauti ir filharmonija, džiaugiamės tuo. Tai taip pat labai populiari dovana, kurią renkasi ir vyrai, ir moterys“, – pasakoja Giedrė.
Jovita ją papildo, kad dėžutę „macarons“ galima dovanoti vietoje gėlių ar su gėlių puokšte bet kokia proga. Šių skanėstų populiaru nusipirkti šeimoms ar draugams prieš savaitgalį ir surengti mažą degustaciją bandant tiksliai atspėti skonius. Galų gale, tikina jos, desertai su pikantiškesniu kremu, tarkime sūrio ar turinčio trumų, tinka net prie stipriųjų ar putojančių gėrimų.
Ar joms pačioms nenusibodo, neatšipo dantys kasdien kepant „macarons“? „Aišku, kad kartais jie pabosta, bet tada reikia pauzės ir vėl bus skanus. Bet pasitaiko, kad darau kremą, dirbame kartu su Jovita ir raginam viena kitą „tu ragauk!“, „ne, tu ragauk“! – juokiasi Giedrė.
O Jovita prisimena atvejį, kai prekiaudama Benedikto turguje paragavo „macarons“ po ilgesnės pertraukos ir net paskambino Giedrei. „Skambinu ir sakau: Giedre, bet KAIP skanu!“ – kvatojasi ji.
