Saldumas – moterims, ne rūstiems valdovams
Karalius Jogaila desertams rinkdavosi nebent saldžių sūrių, tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad jo žmona Jadvyga buvo smaližė. Desertui tais laikais buvo tiekiami pyragaičiai, vaisiai: kriaušės, obuoliai, slyvos, riešutai, vyšnios. Minima, kad lenkų karalienė Jadvyga mėgo kriaušes ir obuolius, o karalius Jogaila visus valgius užbaigdavo kisieliumi.
Jogailos dvare agurkai buvo laikomi ne daržove, o vaisiumi, taigi, agurkais buvo smaguriaujama po sočių pietų. Taip pat agurkai su medumi čia buvo vienas populiaresnių desertų.
„Saldžių patiekalų valgymas apskritai buvo labiau būdingas moterims – ne vyrams. Nes saldumas – tai ne grubus skonis ir tikėta, kad saldumynų apsivalgęs vyras gali pasidaryti per švelnaus charakterio. Koks jis tada bus valdovas? Jei palygintume Jogailos ir jo žmonų valgiaraštį, matyti, kad Jogaila pietus užbaigdavo sūriu, o jo žmona –pyragėliu, kriauše ar vyšniomis“, – sako kulinarijos istorikas R. Laužikas.
Įdomu, kad garsieji valdovai Mindaugas, Kęstutis, Algirdas, Gediminas, buvo blaivininkai ir asketiško gyvenimo šalininkai. Simonas Daukantas rašė, jog Kęstutis valgė tik sausus valgius, užsigerdavo vandeniu, nekentė didžiųjų puotų ir jų metu tiesiog tyliai rymodavo tikriausiai svarstydavo, kaip sustiprinti savo žemes ar jas išplėsti.
Tuo metu Lenkijoje „konfekty“ („saldainiais“) buvo vadinamos susmulkintos šaknys su cukrumi, turėjusios aštrų skonį. Į tokius saldainius dėdavo anyžių, imbiero, migdolų, cinamono. Vaistininkai jus pardavinėdavę todėl, kad saldainiai turėjo užmaskuoti prastą burnos kvapą. XIV amžiaus sąskaitos rodo, kad jie būdavę brangūs (nes pagaminti su tais laikais didžiausia brangenybe laikytu cukrumi). Amžininkai rašo, kad tokius saldainius Jogaila dažnai iš Krokuvos siųsdavo Vytauto žmonai. Jie buvo prabangiai supakuoti paauksuotos tošies indeliuose.
Be ko neištverdavo Basanavičius ir Maironis?
Karalienės Jadvyga ir Bona Sforca mėgo saldumynus. Tuo metu Barbora maistui neteikė didelės reikšmės ir amžininkų atsiminimuose niekur neužsimenama, kad buvo raji.
Kakava Europą pasiekė XVI amžiuje. Pati tradicija gerti šokoladą išplito XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžioje. Tačiau šokoladas tuo metu buvo skystas – tiksliau tariant tai buvo karštas šokoladas arba stipri, tiršta kakava. Bandelės, beje, buvo žinomos ir kepamos jau Jogailos dvare. Šaltiniai rodo, kad jas mėgo ir „lietuvių tautos tėvas“ Jonas Basanavičius.
„...po pietų, apie 4-5, kuriomis tai valandomis jis labiausiai mėgdavo priiminėti (svečius, – red. past.), visada rasdavai jį begeriantį arbatą, kuria visada mėgdavo pavaišinti, paskambindamas tarnui, kad duotų svečiui dar bulkučių, vadinamųjų „hamburkų“, – taip apie J. Basanavičių rašo L. Gira.
Knygos „Prie stalo visa Lietuva“ autoriai taip pat aprašo XX-ajame amžiuje gyvenusių iškilių žmonių mitybos įpročius. Rašoma, kad Maironis labiausiai mėgo naminius skrylius su maltų aguonų padažu ir dažniau nei tik per Kūčias skanaudavo „šližikus“ su aguonų pienu. Labai mėgo saldžius virtinius su uogomis, ypač- mėlynėmis.
Taip pat poetas mėgo gražius indus – cukraus žnyples, cukrines, indus pyragaičiams sudėti. Maironis gyveno Kauno centre, tačiau savo namo vidiniame kieme turėjo nemažą sodą, smaližiavo jo gėrybėmis, o užvis labiausiai mėgo obuolius.
„Prie stalo ji dažnai tiesiog pasiimdavo saldainį ir kramtydavo“
Viena įdomiausių „dietų“ – tai Salomėjos Nėries. Poetė bijojo sustorėti, todėl mažai valgydavo įprasto maisto... tačiau saldumynų neatsisakydavo. Draugai ilgai prisiminė jos gamybos marcipaninius saldainius, kuriais vaišindavo svečius.
„Prie stalo ji tiesiog pasiimdavo saldainį ir kramtydavo“, – prisimena amžininkai, kartu su S. Nėrimi dalyvavę įvairiose šventėse. Poetės išlaidų žurnale kone kasdien fiksuojamos trys pagrindinės prekės: duona, cukrus ir... apelsinai. Juos S. Nėris dievino.
Prisimindama šią poetę jos vyro brolio žmona pasakojo, kad Šv. Velykas sutiko prie gausiai nukrauto stalo, kur stovėjo S. Nėries keptas obuolių pyragas, tortai, pyragaičiai.
Rašytojo Balio Sruogos šeimoje retai apsieita be trečiojo patiekalo – deserto. Tiesa, jis būdavo paprastas: kompotas, pudingas, kepti obuoliai su užpilu.
Dažnai buvo kepami pyragaičiai, apibarstyti cukrumi, o jei jiems pritrūkdavo laiko – bent jau „gogelmogelis“ vaikams (kiaušinio trynys ištrintas su cukrumi). Per šventes šeima smaližiaudavo spanguolių kisieliumi, pyragu su aguonuomis. Per Šv.Velykas – mažiausiai 2 rūšių tortais.
Paprastas mėgstamiausio skulptoriaus deserto receptas
Skulptoriaus Juozo Zikaro namų kieme augo graikinis riešutmedis, todėl visi netikėtai užsukę svečiai gaudavo tokį saldėsį: juodos duonos riekę, perteptą medaus ir sviesto mišiniu, su ant viršaus uždėtais graikiniais riešutais. J. Zikaro žmona A. Zikarienė rengdavo savo „Moterų seklyčios“ susirinkimus ir jų proga iškepdavo pyragaičių. Jie buvo visų svečių giriami, be galo skanūs.
Zikarų šeimos vaikai taip pat labai mėgo ledus. J. Zikaras netgi buvo kažkur gavęs ledų gaminimo aparatą, tik per karo metus šis įrenginys kažkur dingo.
Aktorės ir režisierės Galinos Dauguvietytės tėvas Borisas Dauguvietis, kaip ji pati rašė atsiminimuose, tikrai mėgdavo pavalgyti. Maistą šeimai ruošdavo šeimininkės, turėjusios praeiti kotletų atranką (tobulai iškepti šį gaminį). Žmona Petronėlė įprastai negamino, tačiau prieš vienas Kalėdas nusprendė paruošti vaišių – iškepti vištą, prigaminti įvairiausių patiekalų.
Deja, B. Dauguvietis tąnakt grįžo kiek išgėręs, o kadangi buvo įpratęs naktimis pasistiprinti, ryte namiškiai rado tortą su pirštais nugriebtu kremu ir kitus prakąstus patiekalus. Tai dar pasikartojo dar ir per Šv. Velykas – nuo to laiko žmona vaišių iš vakaro neberuošdavo.
