Užsukus į svečius pas Nemirą Sutkienę, pirmiausiai kieme pasitinka nepakartojamas šviežių kepinių aromatas. Trumpam susimąstau, kad tai – geriausia prekės reklama, juk kaip galima atsilaikyti prieš tokį kvapą!
Nemira užpliko arbatos, pastato šalia ąsotėlį savo gamybos gaivos, pavaišina cinamoninėmis bandelėmis, pagamintomis iš šimtalapio tešlos likučių. Gardumėlis.
Į kiemą užsuka ir klientė, dėl Nemiros duonos bei kitų kepinių sukorusi apie 50 km. Tokia kepyklėlė apylinkėse – vienintelė. Ir įkurta ji Sutkų gyvenamojo namo priestate.
Dirba ši kepėja tik pagal užsakymus, niekur kitur gardėsių įsigyti nesiūlo. Klientai dažniausiai patys prekių užsuka į kepyklą, kartais Nemira jas išvežioja, pavyzdžiui – į Kelmę, pati. Tačiau vis rečiau tai padaryti spėja, nes darbuojasi dar ir vyro įmonėje.
Su vyru susipažino dar mokykloje
Ragaudama šviežią bandelę, imu klausytis Nemiros istorijos. Neįtikėtina, bet su vyru ji buvo pažįstama nuo mokyklos laikų: kartu mokėsi nuo ketvirtos klasės, net viename suole sėdėjo. Abu kilę iš Mockaičių – kaimo, nuo Tytuvėnų nutolusio 8 kilometrus.
„Sunku pasakyt, bet simpatija vienas kitam, matyt, visuomet buvo. Vėliau išsiskirstėme: baigus 9-tą klasę, aš išvykau į Šiaulius, jis – į Kauną. Minčių vykti į vieną miestą nebuvo. Jauniems visiems reikia išsilakstyt ir jau tuomet žiūrėt, ar kas gausis. Susitikdavome savaitgaliais, šeštadienio šokiuose. Susitikdavom – draugavom, nebesimatydavom – kaip ir nedraugavom. Bet, matyt, taip skirta buvo“, – prisiminusi nusijuokė 43-ejų metų Nemira.
Baigusi mokslus ji kurį laiką darbavosi Vokietijoje. Tačiau galiausiai likimas porą vėl sujungė. Kartu jie – jau 21-erius metus.
Mūsų pokalbį trumpam sutrukdė kieman išėjęs jaunesnysis Nemiros sūnus. Ji iškart pastebėjo mano iš nuostabos išpūstas akis – ši moteris tokia jaunatviška, tad sunku patikėti, kad turi du pilnamečius vaikus.
„Aha, jaunėliui jau 18 metų, dukrai bus 21-eri. Su ja drabužiais, batais dalijamės. Kol dar galiu į jos drabužius įsisprausti, tai dar visai neblogai (nusijuokia). Sakau dukrai: „Nesukūsk tik daugiau, nes tavo drabužiai netiks““, – šyptelėjo Nemira.
Išvyko į Airiją
Kai grįžę į Tytuvėnus Nemira su tuomet dar būsimu savo vyru Giedriumi pradėjo draugauti ir netrukus susituokė, jis dirbo miškų urėdijoje. Įsikūrė šeimyna prie Giliaus ežero. Ten ir vaikučiai gimė.
Tuomet šeima, net nemokėdama anglų kalbos, nes mokykloje mokėsi kalbėti vokiškai, nusprendė išbandyti laimę užsienyje. Pirmasis į Airiją išvyko Giedrius, po dviejų mėnesių prisijungė ir ji su vaikais. Giedrius geroje įmonėje dirbo sunkvežimio vairuotoju, o kirpėjos specialybę įgijusi, tačiau niekuomet kirpėja nedirbusi Nemira įsidarbino „McDonald‘s“ restorane.
„Airijoje aš išbuvau ketverius metus, Giedrius – septynerius. Tuomet reikėjo apsispręsti, grįžtam į Lietuvą ar liekam čia visam laikui. Nugalėjo namų ilgesys. Norėjom, kad vaikai augtų Lietuvoje.
Mylėjau Airiją, asmeniškai labai lengvai prisitaikau, man gera ir ten, ir ten. Ir draugų labai daug turėjome, bet viską nusvėrė tai, kad Lietuvoje – mama mano, čia mano broliai, seserys. Giedrius dar labai stiprų pomėgį turi – medžioklę. Tai Airijoje ją buvo užmiršęs.
Pirma aš su vaikais grįžau – apsigyvenome pas mamą kaime. Nusipirkome sklypą čia, jau prie Bridvaišio ežero Tytuvėnuose. Taip Giedrius dar trejus metus vienas dirbo Airijoje, aš stačiau namą. Baigiau universitetą, ėmiau dirbti socialine darbuotoja su rizikos šeimomis. Aštuonerius metus išdirbau. Giedrius grįžęs savo inžinerinių tinklų, valymo įrenginių įmonę atsidarė. Padėjau jam“, – teigė Nemira.
Paklausta, kodėl įsikūrė būtent Tytuvėnuose, pašnekovė paaiškino norėjusi, kad vaikai būtų saugūs. Čia gyvenant ji visuomet galėjo žinoti, kur jie išėję, kur juos gali rasti – bendruomenėje vieni kitus pažįsta.
Tiesiog pasiilgau to naminės duonos kvapo.
Be to, Tytuvėnų gimnazija – stipri, vaikus gana neblogai paruošia. O dar šalia – ir nuostabi gamta, Tytuvėnai – viduryje visų didžiausių miestų, tad patogu važinėtis darbo reikalais. Ko daugiau reikia?
Atgaivino mamos receptą
Galiausiai Nemiros gyvenimas pakrypo maisto gamybos link – Kelmės profesinėje mokykloje ji baigė konditerijos mokslus. Kaip pati tikino, suktis virtuvėje jai niekuomet nebuvo svetima.
„Mano močiutė kepė duoną, mama kepė duoną. Aišku, ne taip dažnai, kaip aš dabar – kartą per mėnesį. Iškepdavo keturis didžiulis kepalus ir valgydavome mėnesį. Tiesiog pasiilgau to naminės duonos kvapo.
Parduotuvėje žiūri į duonos, kepinių sudėtį – balikliai, purikliai. Iki šiol nelabai suprantu, kas ten pridėta. Nebesinorėjo to valgyti, tad pradėjau gaivinti mamos duonos receptą. Ilgai vyko eksperimentai. Vieną užmaišai – netinka, kitą. Žiūri, kad sesė, brolis, draugai jau ima prašyti jiems duonos iškepti. Taip ėmiau jau po kokius 6 kubilus tešlos minkyt. Nugarą pradėjo skaudėt, juk duonos minkymas – ne šiaip sau.
Galiausiai, kadangi žiemą vyro įmonėje turėdavau mažai darbo, nusprendžiau, kad įsigysiu krosnį ir kepsiu duoną. Taigi dirbu pas vyrą, o 2-3 dienas per savaitę dar ir kepu“, – nusijuokė Nemira.
Šiuo metu jai jau norisi turėti daugiau įrangos, didesnių patalpų. Norėtųsi ir kavinukę ar kepyklėlę Tytuvėnuose atidaryti.
„Suprantama, dabartinė situacija turi savų pliusų. Kaip ir laisvas esi, be įsipareigojimų – šiandien kepi, ryt nenori – nekepi. Iš pradžių kepinius vežiodavau klientams, o dabar jau jie patys atvyksta pasiimti. Na, būna, kad kokį penktadienį vežu pati į Kelmę.
Vieną dieną noriu plėstis, kitą, kai būnu pavargus – jau ne (nusijuokė). Viena juk dirbu ir taip vos spėju, o plėtrai jau žmonių reiktų samdyti. Vasarą viskas gerai, bet žiemą lieki tik su tytuvėniškiais – sunkiau išsilaikyt. Bet turiu lojalių klientų, kurie kas savaitę duoną perka, nežinau, kaip neatsibosta“, – nusijuokė pašnekovė, miltus perkanti iš ūkininkų.
Nemiros duona aplankė nemažai užsienio šalių – siųsta ir į Norvegiją, Italiją, Vokietiją, Angliją, Airiją. Ji pati savo kepinių vežėsi į Ameriką.
„Duona negenda – tik sužiedėja, sukietėja. Jei apdžiūvo, susipjaustyk ir pasikepk su česnaku. Iš ruginės duonos girą gali pasidaryt. Mes duonos lauk nemėtom. Kartais jos net nėra namuose“, – nusijuokė Nemira.
Mokėsi iš totorės
Jos kepyklėlė startavo su balta duona, vėliau asortimentas plėtėsi. Pašnekovė visuomet jautė esanti linkusi į senąją kulinariją, tradicijas. Taip pradėjo kepti beigelius, kurie tarp pirkėjų – itin paklausūs. O štai bandymai iškepti šimtalapį ilgai buvo nevykę, kol galiausiai Nemira Keturiasdešimt Totorių kaime atrado žinomą šimtalapių kepėją.
„Tikriausiai pusė Lietuvos iš tos moterėlės šimtalapius perka. Kaimo moterėlė, totorė. Įsiprašiau pas ją, nuvažiavau, pasimokiau. Kai grįžau, šypsena buvo didžiausia, net nemoku apsakyti. Iki šios dienos bendraujame, – prisiminė Nemira, gaminanti ir naminius medaus bei „Napoleono“ tortus. – Yra žmonių, kurie mėgsta šiltą šimtalapį. Su obuolių įdaru jis toks kaip štrudelis gaunasi. Šalia vanilinių ledų įsidedi. Pasaka! Bet kepu su obuoliais tik rudenį, kuomet turiu jų – iš prekybos centrų tikrai kitu metu nepirksiu. Gaminu dar ir „pusinius“ šimtalapius – pusė varškinio, pusė – su aguonom. Manau, populiariausias“.
Prie krosnies ji stoja ne kasdien – dukart per savaitę. Jei turi daugiau užsakymų, darbuojasi ir 4 dienas. Kartais per savaitę ir 16 šimtalapių tenka iškepti. Didžiausia užsakymų banga užplūsta prieš Šv. Kalėdas.
„Tiek kepi, kad ir pačių Kalėdų nebesinori, – patikino pašnekovė. – Per karantinus tai visiems stogelis nuo neturėjimo ką veikti važiavo, o mes su dukra tiek darbo turėjome! Stebėjausi, kad žmonėms ir paprastą dieną torto prireikia. Visi beprotiškai pirko.“
O ką daryti, kai, pervargus, į virtuvę visai nesinori užeiti?
„Pasirinkimo gi neturiu, valgyti vyrai tai nori“, – nusijuokė.
Raugą vadina vaikučiu
Dabar Nemira kepa baltą plikytą duoną su sėklomis. Tokių prabangybių anuomet, pasak jos, tikrai nebuvę. Mamos kepiniai buvo gardinami tik kmynais, bet jie vaikams būdavo patys skaniausi.
Paklausta, ar būna, kad norint paįvairinimo, jos šeima kokią duoną iš parduotuvės ima ir nusiperka, Nemira šyptelėjo – prireikia kartais forminės baldos duonos sumuštiniams. Ji pati suvalgo labai daug ruginės duonos, tiesa, savos.
„Ką Airijoje darėme be lietuviškos duonos? Valgėm neskanią. Į Airiją nuvažiavom ne tam, kad galvot, kokią duoną valgyt. Reikėjo susitaupyti, tad galėjome valgyt kad ir pačią pigiausią. Sklypas ir namas juk iš airiškų pinigų atsirado“, – šyptelėjo Nemira.
Ji juokauja, kad šiandien namų virtuvėje augina dar vieną kūdikį – raugą. Kartą jį paliko šaldiklyje, nes buvo išvykusi į Ameriką keletui mėnesių, teko vėliau savo „kūdikį“ gaivinti – raugą, pasak Nemiros, reikia kas savaitę „maitinti“, kitaip nieko nebus.
Skonis, žinot, draugų neturi – vienam patinka, kitam – ne.
„Mes jį vaikučiu vadinam. Būna, kad nepavyksta koks kepinys – sukrenta. Ir net nežinai, kodėl. Tai tos nevykusios partijos tai mamai, tai sesei atitenka – prisivalgo visi“, – nusijuokė Tytuvėnų regioninio parko sertifikuotą produktą gaminanti Nemira, kuriai tenka dažnai ruošti ir žvėrieną, juk vyras – užkietėjęs medžiotojas.
Ar turi Nemira konkurenčių apylinkėse? Gal tik vieną, įkūrusią kepyklėlę už Kražių, nors jos konkurente nevadina, o ir pati savęs nelaiko konkurente niekam – juk mažais kiekiais gamina. Tytuvėnuose, tiesa, netrūksta tortų kepėjų.
„Skonis, žinot, draugų neturi – vienam patinka, kitam – ne. Tikrai taip nebus, kad tavo duona – visiems skani. Kiekvienas kepėjas, galvoju, atranda savo pirkėją, nes kiekvieno skonis skiriasi. Kažkam mano duona yra numeris vienas, kitam ji – nelabai, – patikino Nemira, atskleidusi skaniausios duonos paslaptį – įdėti gamybos metu daug meilės. – Prisimenu mamą. Jei duona jau duonkepyje būdavo padėta kilti, mes atbėgdavome ir garsiai šūkauti pradėdavome, tai ji tildydavo mus. Taip ir aš stengiuosi – atėjai į kepyklą ir palikai blogą nuotaiką už durų.“
