Baigusi mokyklą, 33-erių metų Monika Balčiūnaitė marketingo ir verslo subtilybių studijuoti trejiems metams išvyko į Daniją – klaipėdiškei norėjosi pakeisti aplinką, pasisemti naujų idėjų, o ir aukšto lygio studijos nekainavo nė cento.
Pusės metų trukmės praktiką ji atliko Barselonoje ir liko sužavėta lotynų kultūra. Tiesa, ispanų kalbos, kuri, pasak pašnekovės – be galo lengvai įsimenama, tuomet dar nepramoko.
„Po mokslų Danijoje grįžau į Klaipėdą, pas tėvus. Tai atrodė kaip žingsnis atgal. Tuo metu mano grupiokė keliavo po Meksiką ir kėlė į feisbuką nuotraukas. Kaip gražu, egzotiška! Pagalvojau, vykstu ir aš į Meksiką. Tuomet man buvo 21-eri. Šiandien vis daugiau lietuvių renkasi atostogoms Pietų Ameriką, tačiau prieš 15 metų Meksika atrodė labai tolima šalis“, – prisiminė Monika, mananti, kad gyvenimas Pietų Amerikoje jai buvo užprogramuotas žvaigždėse – tiesiog likimas.
Kaip patikino pašnekovė, viskas šioje svečioje šalyje jai „lengvai ėjosi“. Iš pradžių apsigyveno pas nuostabią vietinių šeimą, kurie priėmė nemokamai.
Monika buvo nusistačiusi ir buvimo Meksikoje tikslą – kadangi Lietuvoje tėvai valdė sveiko maisto parduotuvių (vienu metu – net 40) tinklą, nusprendė ieškoti įdomesnių produktų, kuriuos galėtų parvežti į gimtinę ir taip paįvairintų gimdytojų siūlomos produkcijos asortimentą.
„Iš pirmojo pabuvimo Meksikoje parvežiau į tėvų parduotuves chia sėklų, tuomet jų Lietuvoje dar nebuvo“, – šyptelėjo Monika, į gimtinę grįždavusi kasmet ir prabūdavusi joje po keletą mėnesių.
Vėliau į mūsų šalį taip atkeliavo ir marinuoti kaktusai, kaktusų milteliai, agavų sirupas.
Ispanų kalbą išmoko per keletą mėnesių
Emigrantės duoną jau penkerius metus kremta ir Monikos sesuo: ištekėjusi už šrilankiečio, Šri Lankoje ji taip pat atidarė „super maisto“ kavinę. Šeimos bendras bruožas aiškus.
Paklausta, kas labiausiai įsiminė iš gyvenimo Meksikoje, pašnekovė įvardijo žmones – meksikiečiai labai linksmi, geranoriški, niekuomet nepasakys „ne“, viską išspręs, padarys, nors ir neturi galimybių ar patys ko nežino.
„Iš Meksikos išmokau, kad visuomet egzistuoja būdas viską išspręsti, kažką atrasti. Pati klientams niekuomet nesakau „ne“, – patikino Monika.
Imu provokuoti: kaip sveiko maisto kavinės-parduotuvės idėja galėjo gimti šalyje, kurioje yra bene daugiausiai nutukusių žmonių pasaulyje? Juk meksikiečių virtuvė nepasižymi sveikatai palankiais gaminimo būdais. Monika šyptelėjo: namuose jie tacos nevalgydavo, o ir argentinietis vyras pratęs prie panašaus maisto, kaip Lietuvoje.
„Argentiniečių maisto kultūra panaši – valgo daržoves, mėsą, bulves, jų labai europietiška virtuvė, primena itališkąją. Tikrai ne maistas vertė likti Meksikoje. Aš tiesiog prisigalvodavau priežasčių, kad likčiau. Pradėjau studijuoti antrą bakalaurą – tarptautinį verslą ispanų kalba. Ją išmokau per keletą mėnesių. Savamokslė – tiesiog žiūrėdavau filmukus“, – šyptelėjo Monika.
Tuomet ji sutiko Nico ir priežasčių likti Meksikoje atsirado dar daugiau.
Pasak pašnekovės, per dešimtmetį, praleistą šioje Lotynų Amerikos šalyje, daug kas pasikeitė. Jei iš pradžių nė vienas meksikietis nežinojo, kur yra Lietuva, iš kokios čia šalies ta žavi juodaplaukė atvyko, vėliau jau sutikti prisipažindavo kruiziniu laivu net aplankę Estiją, girdėta jiems būdavo ir Sabonio pavardė.
Aš tiesiog prisigalvodavau priežasčių, kad likčiau.
Iš Lietuvos į Meksiką Monika plačiam draugų ir pažįstamų ratui veždavo lietuviškus sūrius, šokoladą, medaus trauktinę, skilandžius.
Dirbo modeliu, filmavosi
Su Argentinos ir Šveicarijos pilietybes turinčiu Nicolas Spitznagel Monika susipažino po dvejų metų, praleistų Meksikoje. Įdomus sutapimas buvo tas, kad ir Nico iš Argentinos, kur turėjo savo renginių organizavimo įmonę, į Meksiką atvyko beveik tuo pačiu metu, kaip ir Monika. Jis taip pat ieškojo naujų galimybių, naujų potyrių.
„Nicolas organizuoja įvairiausius vakarėlius, festivalius. Kartą Akapulke vyko vienas renginys, ten ir susipažinom. Buvome ten ilgai – gal savaitę ar pusantros. Buvo keista, nes Nico nerodė man jokio dėmesio. Tik kai grįžome į Meksiko miestą, pakvietė į pasimatymą. Santykiai vystėsi greitai. Po 1,5 metų jau kartu gyvenome“, – prisiminė Monika.
Paklausta, kaip į užsienietį mylimąjį reagavo tėvai, pašnekovė pasijuokė, kad jie buvo jau seniai praradę viltį, kad dukra parves į namus lietuvį vyrą, nors norėjo to.
Pirmą kartą Lietuvoje Nico apsilankė, kai pora draugavo jau 2,5 metų. Iki pat persikraustymo į Monikos gimtąją šalį, jis ją buvo matęs tik žiemą – nebuvo susipažinęs su lietuviška vasara. Nico labai patiko Vilnius, šaltis neatbaidė, o ir maistas buvo prie širdies.
Kartu pora Meksikoje verslo nekūrė – Nico dirbo su renginiais, Monika – modeliu ir reklamos veidu. Prieš kameras ir fotoaparatus ji stodavo dažnai, kartais kartu filmuodavosi ir Nico. O štai jų dukrytė pirmą kartą reklamoje pasirodė būdama vos 9 dienų.
„Vaikinukas, pas kurį buvau apsistojusi, buvo fotografas. Jis ir supažindino su šia industrija. Sakyčiau, vėl – likimas. Tai buvo labai geras darbas man, mamai su mažais vaikais. Filmuojiesi ar fotografuojiesi keletą kartų per savaitę, darbas trunka dieną, gerai uždirbi, o likusį laiką gali leisti su šeima. Su Nico auginame dvi dukreles“, – patikino Monika.
Lietuvoje nepasipiršo
Pirmoji dukra gimė, kai pora pažinojo vienas kitą trejus metus, antroji pasaulį išvydo dar po 1,5 metų, tačiau susituokė jie visai neseniai – prieš metus, per pandemiją, prieš pat išsikraustant iš Meksikos – taip simboliškai abu užbaigė vieną savo gyvenimo etapą ir leidosi į kitą.
„Nico sakydavo: „Kai man sueis 40 metų (o jis yra vyresnis 12 metų), aš jau noriu turėti vaikų“. Kai vyko pirmą kartą į Lietuvą, vyko su sužadėtuvių žiedu, žadėjo pasipiršti prie tėvų, bet kelionė buvo kupina streso, tad nerado momento, kada tai padaryti. Pasipiršo tik tuomet, kai jau buvau nėščia. Apie 7 mėnesius žiedas pralaukė kišenėje. Matyt, drąsos pritrūko“, – nusijuokė Monika.
Kalbėdama apie žaibiškai įvykusias vestuves (priėmę sprendimą, susituokė po 3 savaičių), ji ėmė graudintis.
Šventė vyko draugų viešbutyje ant ežero kranto, tikrame rojaus kampelyje, ir buvo tikrai intymi – joje dalyvavo gal 40 draugų, kartu paminėta ir 8 metų su Nico draugystės sukaktis. Tačiau šių gražių akimirkų negalėjo stebėti nei Monikos, nei Nico tėvai – atvykti trukdė pandeminiai ribojimai. Dėl to pora Lietuvoje žada pakartotinai duoti santuokos įžadus – šįkart bažnyčioje.
Su dukromis Monika kalbasi tik lietuviškai. Kai šeima grįždavo keliems mėnesiams į Lietuvą, mažylės po viešnagės jau kalbėdavo viena iš savo gimtųjų kalbų laisvai.
„Kai grįždavome į Meksiką, su visais iš inercijos jos toliau lietuviškai kalbėdavo, galvodavo, kad supranta jas“, – nusijuokė Monika.
Labai didelę šios šeimos laisvalaikio dalį Meksikoje užėmė žirgai. Kiekvieną savaitgalį, o kartais ir savaitės eigoje, jie važiuodavo į žirgyną, kuriame net turėjo savus žirgus. Nico žaisdavo polo, o Monika su mergaitėmis jodinėdavo.
Į Lietuvą panoro Nico – saugiau ir ramiau
Šeima į Lietuvą persikraustė 2020 metų rugsėjį. Mergaitės nepamiršo Meksikos ir vis tikisi, kad grįš į tą šilumos kupiną kraštą.
Nico sakydavo, kad jei taip ir toliau – greit ištiks širdies smūgis.
„Pirmą žiemą dukros šaukė: „Nebenorim tų kepurių, atsibodo jos. Noriu eiti su suknele“. Pietietiško jos charakterio, nes augo kitokioje kultūroje. Nestabdome jų ekspresijos ir emocijų Lietuvoje – išraiškingai ir garsiai jos kalba, su rankom mosikuoja. Man tai gražu“, – šyptelėjo pašnekovė.
Paklausta, kodėl nusprendė grįžti į Lietuvą ir kas nulėmė tokį sprendimą, Monika nustebino: „Aš būčiau pasilikusi Meksikoje, man čia labai patiko. Nico labai norėjo į Lietuvą. Jo gyvenimo ritmas Meksikoje dėl nuolatinių vakarėlių, švenčių, renginių buvo itin aktyvus. Sakydavo, kad jei taip ir toliau – greit ištiks širdies smūgis. Keletą dienų iki renginio jis net negalėdavo išsimiegoti. Negalėjai žinoti, pavyks ar ne. Čia žinai: dirbi – gauni, galbūt lėčiau ir mažiau kasdien, bet nėra to viskas arba nieko. O ir pats Meksiko miestas... 28 mln. gyventojų!
Norėjosi Nico ramesnio gyvenimo, „nusėsti“. Troško prie jūros gyventi. Lietuvoje jis – ramesnis dėl vaikų, nes pastaraisiais metais Meksikoje, dėl pokyčių prezidentūroje, tapo ne taip saugu. O ir dėl COVID-19 vyravo didelė nežinia. Tai jei ne dabar, kai viskas sustoję, tai kuomet priimti sprendimus?“
Monikos mintis patvirtino ir pats Nico, teigęs, kad jo gyvenimas Meksikoje sukosi apie diskotekas ir vakarėlius įvairiose vietose – nuo pilių iki džiunglių: jų suorganizuodavo po 20-30 per metus.
„Man 46-eri. Turėjau sustoti, nebegalvoti tik apie save, ką mėgstu daryti. Susimąsčiau, ką aš duosiu savo šeimai, dukroms, dirbdamas tokį darbą. Vis dar organizuoju renginius Meksikoje per atstumą, bet jau nebesu tame, kaip anksčiau. Kovidas viską galutinai sustabdė, tad buvo puikus momentas kurti naują verslą. Štai mes ir čia“, – paaiškino Nico, planuojantis kitąmet surengti pirmąjį savo didelį renginį – elektroninės muzikos koncertą, Trakų pilyje.
Apie persikėlimą į Argentiną, Nico gimtinę, pora nesvarstė. O štai apie Šveicariją, iš kurios kilusi dalis Nico giminaičių, dar kartais pamąsto.
Į Lietuvą Monikos vyras atvyko nežinodamas, kuo čia užsiims. Pirmus mėnesius jam išties buvo sunku atrasti, į ką pasinerti. Kadangi šeima Klaipėdoje gyvena prie miško, net žiemą Nico leisdavosi į jį pabėgioti, o tai reiškia, pamąstyti, ką daryti toliau. Tai buvo jo terapija.
Vienos iš tokių terapijų metu ir gimė idėja atidaryti sveikesnių produktų bei maisto kavinukę-parduotuvę.
50 proc. produkcijos – lietuviška
Grįžę į Lietuvą Nico ir Monika pastebėjo, kad ant kiekvieno kampo yra po kavinukę, tačiau jose nėra siūloma net karvės pieno alternatyvų. Štai Meksikoje itin populiari „Golden latte“ – kava, gaminama prieskonių pagrindu. Bet kur išgersi ir populiariosios mačios, patiekiamos su įvairiausiu pienu. Pasirinkimas Meksikoje – platus, o štai lietuvius, anot Monikos, dar su daug kuo norisi pažindinti, net ir kalbėti apie tą patį karvės pieną – kaip jis veikia organizmą.
„Natural Market“ parduotuvėlėje siūloma apie 500 įvairiausių produktų, gal pusė jų – lietuvių gamybos.
„Norime padėti Lietuvos gamintojams. Štai lietuviškų šokoladų yra tiek daug aukštos kokybės. Turime ir šaltibarščių, burokėlių ar cepelinų skonio traškučių. Galvojame, ar imti prekiauti produkcija iš svirplių, kuri pagaminta Kauno rajone. Mąstome, ar klientai jau tam yra pasiruošę“, – teigė Monika, išskyrusi veganiškus bekono prieskonius ir populiariausias prekes – mišinukus su kolagenu, abrikosų kauliukų, Inca Inchi ar makadamijų riešutų aliejų, kokteilius, pagardintus super maistu, netgi egzotiškąja mėlynąja spirulina.
„Visuomet ieškome balanso, kad būtų skanu ir sveika. Štai vasarą siūlysime paragauti sevičės – citrusų sultyse marinuotas krevetes. Tai itin populiaru Meksikoje – labai lengva ir be galo skanu“, – patikino Monika.
Dirba su meksikiečiais
Pirmąją kavinukę-parduotuvę Klaipėdoje pora atidarė 2021 metų birželį, kuomet pajūrį buvo užplūdę turistai. Lūkesčiai pasiteisino.
Šiuo metu parduotuvėlėse dar nėra daug Meksikos akcentų – planuojama artimiausiu metu parsivežti ypatingo meksikietiško karamelinio padažo bei klasikinio čimičiuri.
„Meniu turime keletą meksikietiškų patiekalų. Jį padėjo kurti ir du meksikiečiai draugai – mūsų investitoriai bei partneriai. Jie, broliai, netgi persikraustė gyventi į Lietuvą. Ilgą laiką kavinėje pradirbome kartu“, – paaiškino Monika.
Antrąją kavinukę-parduotuvę šių metų vasario 16-ąją pora atidarė Kaune, Vilniaus gatvėje. Ši šiuo metu yra rekonstruojama, o statybos darbai, suprantama, klientus atbaido. Tikrojo, gal perpus didesnio, lankytojų srauto Monika su Nico tikisi vasarą, kai rekonstrukcija bus pagaliau baigta.
„Tai vėl buvo Nico idėja. Po metų jis nori atidaryti vietą ir Vilniuje, o aš stabdau, palauk, pažiūrėkime, kaip seksis. Pamatė dabar, kiek daug darbo turime, tad sostinei teks palaukti. Nico tiesiog reikia veiksmo“, – charakterio skirtumus įvardijo Monika.
Abu savininkai sukasi savo versle tiesiogiai, ruošia maistą, bendrauja su užsukusiais klientais. Kaip juokauja Monika, išeiginių nėra – jei jie ne Klaipėdoje, tai Kaune, jei ne Kaune, tai Klaipėdoje: pusę savaitės čia, pusę – ten.
„Išsinuomojome Kaune nakvynės vietą, kuri tapo savotišku mūsų dviejų su Nico pabėgimu. Vaikščiojom po Kauną ir galvojom, kad visai gerai čia sumąstėm lakstyti per dvi vietas. Dukrų dar čia nebuvome atsivežę“, – nusijuokė Monika.
Paklausta, ar Lietuva – jau galutinė Spitznagelių šeimos stotelė, pašnekovė užsiminė, kad po 10-ties metų, tradiciškai, jie norėtų persikraustyti į antrąją Nico tėvynę – Šveicariją.
„Ten save įsivaizduojame pensijoje“, – nusijuokė Monika.