Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Istorikė atskleidė, kokius skanėstus ant šventinio stalo kauniečiai dėjo tarpukario metu

Kokios Kūčios ir Kalėdos būdavo tarpukario metais Kaune? Ką kauniečiai valgydavo ir kokiems patiekalams teikdavo pirmenybę? Ar miestas pasipuošdavo artėjančioms šventėms? Tarpukario maisto kultūros tyrinėtoja, istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė sako, kad šventinis meniu būdavęs tikrai įspūdingas.
Kūčios
Kūčios / Shutterstock nuotr.

„Per visus kone dvidešimt nepriklausomybės metų Kalėdų šventimo tradicijos šiek tiek kito, atsižvelgiant į tarptautinę ir šalies vidaus padėtį. Pavyzdžiui, pirmaisiais nepriklausomos šalies egzistavimo metais, pokariu, esant didesniam ar mažesniam stygiui įvairiose srityse, šventės būdavo kiek kuklesnės. Kalėdinį ūpą gadino ir 1926 m. prieš Kalėdas įvykęs šalyje valstybės perversmas (po kurio amžininkai konstatavo kalėdinio ūpo stoką mieste) bei 4 deš. ekonominė krizė.

Ivetos Bajorinaitės nuotr./Istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė
Ivetos Bajorinaitės nuotr./Istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė

XX a. 4 deš. jau susiformavo tam tikros šventinės tradicijos, kurioms įtakos turėjo ir valstybė. Pavyzdžiui, kauniečiai buvo raginami rinktis lietuvišką prekę ir kuo daugiau vartoti lietuviškų maisto produktų, tad tokie vaisiai kaip „oranžai“ (apelsinai), vynuogės ar bananai būdavo beprotiškai brangūs bei laikomi prabangos preke ir netgi galėjo tapti dovana per Kalėdas. Šaltiniuose rašoma, kad jeigu jaunuolis norėdavo įsiteikti jam patinkančiai merginai, galėdavo padovanoti „oranžą“ ir tai padėdavo jam užsirekomenduoti damos akyse“, – pasakoja istorikė.

J.Minelgaitė-Plentienė dalinasi, kad tais laikais valstybės lygmeniu visus metus būdavo labai propaguojama valgyti kuo daugiau žalių vaisių ir daržovių, kurių propagavimą skatino ir kaip anuomet vadino, nauji „vitaminų mokslo“ pasiekimai.

„Buvo siekiama, kad žmonės maitintųsi kuo sveikiau. O žalios daržovės dar visai neseniai, XIX a. pabaigoje buvo traktuojamos ir priimamos su mintimi, kad „žolę ėda tik gyvuliai“, – teigė istorikė.

Laikinąją sostinę kūrė įvairios patirtys – nuo atvykėlių iš provincijos iki grįžusių emigrantų

Tuo metu Kaunas buvo miestas, kurio formavimuisi įtaką darė tiek iš kaimo atsikeliantys miesto naujakuriai, tiek inteligentai, tiek sugrįžę pasaulio pamatę emigrantai. Šventinis ir kasdienis meniu tikrai skyrėsi, pavyzdžiui, kasdieniniai patiekalai, kuriuos valgydavo tarpukario Kaune, mėgstami ir šiais laikais. Istorikė dalinasi, jog toks patiekalas kaip rūgpienis su bulvėmis buvo su malonumu skanaujamas ne tik paprastų žmonių, bet ir visų trijų prezidentų.

Na o jeigu kalbėtume apie gražiausias metų šventes Kūčias ir Kalėdas, buvo laikomasi tradicijų.

„Kūčios buvusi ta šventė, kuri skirta žuvies ir daržovių fanams. Šeimininkės stengėsi padaryti 12 valgių, kaip anuomet vadindavo – 12 patrolų. Pati Kūčių vakarienė visada būdavo pradedama nuo kalėdaičio ar kitaip – plotkelio. Žmonės sėsdavo prie stalo vakare, kartu su visa šeima. Po balta linine staltiese dėdavo šieno saujelę. Dar vienas skirtumas nuo šių dienų tas, kad anuomet religinės šventės turėjo su valstybės istorija susijusias sąsajas. Pavyzdžiui, kada žmonės susėsdavo prie Kūčių stalo, prisimindavo tuos, kurių nėra – Vilniaus krašto brolius, nes Vilnius buvo okupuotas, klaipėdiečius, o kai Klaipėda jau buvo prijungta prie Lietuvos, buvo džiaugiamasi, kad gali su Klaipėdos krašto broliais valgyti Kūčių vakarienę. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, buvo sakoma, kad Kristus prisikėlė nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą, antrais metais – antrą kartą ir taip toliau“, – pasakoja pašnekovė.

Po kalėdaičių per Kūčias buvo valgoma sriuba, ypač populiarūs buvo švarūs barštukai su ausytėmis.

„Jeigu barščius mes dar išlaikę, tai ausytės jau nelabai paplitusios – tai maži pyragėliai, primenantys virtinukus, kurie viršuj sulipinti ir įdaryti grybais. Sriubų būdavo ir daugiau. Pavyzdžiui, šeimininkių kursuose, kur mokė gastronomijos, buvo teigiama, kad Kūčių vakarienei tinka ir migdolų sriuba, saldžios sriubos, net ir alaus sriuba su medumi. Miltiniai patiekalai – skryliai, virtinukai taip pat buvo dažnas pasirinkimas Kūčioms, bet Kūčių stalo karalienė visgi buvo silkė. Silkė užpilta alyva, silkė garnitūre, pačirškinta silkė – galime tęsti ir tęsti. Mišrainės, vadinamos vinegretais, su silke ir be jos, taip pat būdavo meniu“, – kalba istorikė.

Burokėliai, troškinti kopūstai, patiekiami kaip karštas patiekalas taip pat neužleido savo vietų. O kur dar kūčiukai (šližikai), kisielius, kompotas, įvairios košės, pavyzdžiui, ryžių košė su razinkomis. Būdavo ir įvairių įdarytų žuvų, farširuotų lydekų, starkių, seliavų. Po Kūčių vakarienės jau laukdavo desertų laikas, kurių labiausiai trokšdavo vaikai – jei mėgaudavosi medaunykais, piernikėliais, grybukais ir kiti saldėsiais.

Vida Press nuotr./Šventinio stalo patiekalai
Vida Press nuotr./Šventinio stalo patiekalai

„O štai Kalėdos – tai šventė visiems mėsėdžiams, kurie po pasninko skundėsi gurgiančiais pilvais. Ant stalo puikuodavosi kumpiai tešloje ir ne tešloje. Ko dabar jau nelabai turime – tai keptas paršelis arba paršelio ruleda. Dar valgydavo šaltieną (košelieną), „negyvus paukščius“ – kalakutus, vištas, žąsis, antis, gausiai gamindavo triušieną. Kalbant apie desertus – ant stalo būdavo daug pyragų, tortai su kremu, plokštainiai, medauninkai. Beje, baltos mišrainės, regis, nebuvo, nors kitų mišrainių, salotų tikrai netrūko“, – pabrėžia J.Minelgaitė-Plentienė

Vietoj šventimo kviesdavo aukoti labdarai

Kūčios buvo visiškai šeimos šventė, o Kalėdų metu prasidėdavo kalėdinis siautulys, ypač antrą šventės dieną – kauniečiai per kalėdinius vizitus lankydavo ne tik artimuosius, giminaičius, bet ir viršininkus. Spaudoje rašydavo, kad vakare jau būdavo sunku pareiti namo.

„O dar kiek renginių būdavo, atsidarydavo įvairūs restoranai, laukdavo vaikų eglutės. Bet toks vizitavimas buvo ir kritikuojamas, kadangi tam reikėdavo ir išlaidų, šeimininkės nuvargdavo liedamos devintą prakaitą, nes norėdavo visiems įtikti. Buvo sakoma, kad geriau aukoti pinigus labdarai vietoj balių, o taip daug kas ir ir darė – apie tai rašydavo ir tuometinė spauda“, – sako istorikė.

O štai per Naujuosius metus kauniečiai eidavo į įvairius balius, kuriuos rengdavo įvairios organizacijos, grodavo orkestrai, laukdavo daug pramogų.

Ar maisto kultas buvo aktualus tarpukariu? „Tuomet lygiai taip pat, kaip ir šiandien, buvo pasiskirstoma į skirtingas stovyklas, pavyzdžiui, vienur buvo rašoma, kad reikia baigti su vaišėmis nukrautais stalais, nes žmonės persivalgo, apsinuodija, kitaip tariant – šventės skirtos pilvo vergavimui ir to reikėtų atsisakyti. O kiti sakė, kad reikėtų išlaikyti tradicijas, gaminti šventinius patiekalus, pavaišinti artimuosius, svečius, nes tai ypatinga metų galo šventė, padėkos šventė, juk Kūčios ir Kalėdos yra ne kiekvieną dieną“, – dalinosi pašnekovė.

Tiesa, esminį skirtumą nuo šių dienų galime įžvelgti kalbėdami apie miesto puošybą, kadangi anuomet net nebūdavo centrinės miesto eglės. „Daugiau puošybos elementų buvo pastebima parduotuvėse, vitrinose, namuose. O štai dėl eglučių puošimo nuomonės išsiskyrė, kai vieni priešinosi eglutėms, o kiti – kvietė puošti. Buvo sakoma, kad eglučių kirtimas yra miško naikinimas, o ir labai nelietuviškas paprotys. Tačiau „eglučių šalininkų stovykla“ džiaugėsi eglutės puošimu ir pabrėždavo, kad tai labai patinka vaikams. Beje, puošyba girliandomis, iliuminacijomis, kas daromi šiomis dienomis, tarpukariu buvo pasitelkiama valstybinių švenčių metu, kai buvo galima pamatyti vyčius iš lempučių ant namų, įstaigų. Kalėdos nebuvo tokios šviesios – jų metu degdavo žvakelės ant eglučių“, – dalinasi J.Minelgaitė-Plentienė.

Dovanų kultūra irgi buvo aktuali, tačiau tai buvo šeimos nusiteikimo reikalas. „Žinoma, vaikai laukdavo saldumynų ir žaislų, „elektros motorų“, meistro rinkinių ir lėlyčių, o suaugusiems, jeigu pažiūrėtume į to meto reklamas, dovanoti tikdavo viskas – nuo ridikiulių, šilkinių kojinių, korsetų iki Buick automobilio ar Telefunken radijo aparato. Aišku, turbūt turėdavai būti labai geras, kad gautum automobilį“, – juokiasi pašnekovė.

123rf.com nuotr./Kalėdinė dovana
123rf.com nuotr./Kalėdinė dovana

Kaip atkeliaudavo tos tradicijos? „Nors apie internetą tik pasvajoti buvo galima, tada daug kas atkeliaudavo iš spaudos, užsienio atvirukų, kuriose matydavo eglės, papuoštos bumbulais. Kita vertus, kauniečiai dalindavosi ir savo vietinėmis patirtimis. Tarpukariu šeimos važiuodavo švęsti švenčių į savo gimtavietes ar turėtus dvarelius, ten kviesdavosi svečius, taip dažnai prisimindami šventines dvarų kultūros tradicijas. Tuo tarpu žmonės iš kaimo savo kultūrines patirtis veždavosi į miestą. Tad tradicijos plisdavo per spaudą, asmenines patirtis, juk lietuvių inteligentai pakankamai buvo pasivažinėję po užsienius ir žinojo, kas ten vyksta“, – teigė J.Minelgaitė-Plentienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs