Legenda byloja, kad kavos atradėjo titulas priskiriamas ūkininkui iš Etiopijos, vardu Kaldi. Vieną devintojo amžiaus dieną Kaldi pastebėjo, kad paragavusi tam tikrų raudonų uogų, jo ožkų banda tampa neįprastai aktyvi. Susidomėjęs, jis paragavo šių uogų pats.
Pasakojama, kad sujaudintas savo atradimo, Kaldi nunešė šių uogų į artimiausią vienuolyną. Vienuolis nepritarė šiam atradimui ir išmetė uogas į ugnį, iš kurios pasklido viliojantis aromatas. Ištraukus apskrudusias pupeles, jas sutrynus ir užpylus karštu vandeniu, gimė pirmasis pasaulyje kavos puodelis.
Iš Mekos į Europą
Žinoma, ši legenda, kaip ir keletas panašių, greičiausiai yra stipriai pagražinta. Tačiau daugelis istorikų sutaria, kad pirmieji tonizuojančias kavamedžio vaisių savybes atrado būtent Etiopijos gyventojai.
Seniausieji patikimi istoriniai šaltiniai siekia 15-tą amžių. Juose jau kalbama būtent apie pupeles ir iš jų pagamintą gėrimą, padėjusį Jemeno vienuoliams išlaikyti budrumą naktinių apeigų metu. Tačiau tikrasis lūžis įvyko kavai pasiekus svarbiausius musulmonų miestus – Meką ir Mediną.
Į juos piligrimai plūdo tūkstančiais, o žinia apie naująjį žvalumo suteikiantį gėrimą paplito visame regione. Nuo 16-to amžiaus pradžios šis gėrimas jau buvo žinomas visuose svarbiausiuose Artimųjų Rytų miestuose: Kaire, Damaske, Bagdade ir Stambule. Nieko keisto, kad žinios apie šį fenomeną netruko pasiekti ir Europos keliautojų ausų.
Varžybos su alumi
Vis dėlto Europoje šio gėrimo plitimas buvo kiek lėtesnis. Viena iš priežasčių buvo ta, kad vakariečiai turėjo kitą nuo seno pamėgtą gėrimą – alų. Dažnai jis buvo geriamas net vietoj vandens, o savotiška alaus sriuba buvo įprastas pusryčių maistas.
Ne vienas šią konkurenciją suprato kaip ir grėsmę. Pavyzdžiui, Prūsijos karalius net išleido dekretą, kuriuo buvo teigiama, kad kava kelia grėsmę alui. Pasak jo, rytą pradėti reikia būtent alumi, o ne kava. Pagrindinis argumentas – Jo Didenybė užaugo su alumi, todėl šio gėrimo viršenybė yra neabejotina.
Tačiau žmonės netruko pastebėti, kad pradedant dieną kava, budrumas ir darbo kokybė stipriai išauga. Nors alų ji pralenkė tikrai ne iškart, nuo pat pirmosios Venecijos kavinės atidarymo 1645-aisiais, kavos populiarumas Europoje ėmė plisti kaip gaisras. Prasidedant naujam amžiui kavinės Europoje jau dygo dešimtimis, ypač Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.
Kavinių savininkai greitai suprato, kad lankytojams gali pasiūlyti daugiau nei gėrimą. Už puodelio kainą klientas gaudavo ne tik skanaus gėrimo, bet ir galimybę skaityti naujausius laikraščius, mokslo žurnalus bei knygas. Todėl kavinėje visada galėjai sutikti įdomių žmonių ir pasiklausyti aktualijų bei diskusijų politikos, mokslo bei filosofinėmis temomis. Taip kavinės tapo miestų intelekto centrais, traukiančiais šviesiausius to meto protus.
Pasaulinė šlovė
Maždaug 17-ojo amžiaus viduryje olandai pradėjo plukdyti kavą ir į Naująjį Pasaulį, o jų pavyzdžių greit pasekė ir kiti. Misionieriai, prekeiviai ir kolonistai į šalis už Atlanto atsigabendavo tiek pupelių, tiek sodinukų. Visi suprato, kad auginti kavą tik Arabijoje būtų per sudėtinga.
Vietų naujoms plantacijoms buvo ieškoma visur – nuo tropinių miškų iki plynų aukštikalnių. Vienos jų vešėjo, kitos greit nunyko. Vieni iš to susikrovė turtus, kiti juos prarado. Tačiau kavos ekonomika klestėjo, ir baigiantis 18-tam amžiui kava tapo pelningiausiu augalu pasaulyje.
Bene svarbiausia šalimi kavos istorijoje tapo Brazilija – didžiausia kavos eksportuotoja šiandien. Iš tikrųjų, kava šioje šalyje augo taip gerai, kad didžiulis derliaus perteklius privertė nuleisti kainą. Gėrimas, kurį anksčiau sau leisti galėjo tik gana pasiturintys žmonės, dabar tapo prieinamas kiekvienam.
Nauji kokybės standartai
Baigiantis 19-ajam amžiui, skrudintos kavos buvo galima rasti kone kiekvienoje Europos parduotuvėje. Nuo tada kava vis dažniau tapdavo tiek rytmečio ir popietės, tiek susitikimų ir švenčių dalimi – ypač Vokietijoje.
Tačiau iškilo kita problema. Kavos skrudinimui ir malimui jokių standartų dar nebuvo, tad kiekvienos parduotuvės savininkas ją ruošdavo kaip išmanydavo. Tad nors aromatai sklandė pasakiški, skonis toli gražu ne visada atitikdavo pirkėjų lūkesčius.
Tai buvo naujo – kokybinio – etapo pradžia, kuriame svarbią vietą užima Johannas Jacobsas. Dar dirbdamas pardavėjo padėjėju, Jacobsas netruko būti pristatytas skrudinti ir ragauti kavą, mat turėjo neįprastai gerą skonį. Jau 1895-aisiais, būdamas tik 26-erių jis atidarė pirmąją nuosavą kavos ir arbatos parduotuvę Bremene.
Ši vieta – visai neatsitiktinė. Bremenas buvo pirmasis Vokietijos miestas, teisiškai reglamentavęs prekybą kava dar 17-ame amžiuje, tad jo gyventojams kava jau buvo tapusi tradicija. Todėl 1906-aisiais Jacobso atidarytas skrudinimo fabrikas netruko sulaukti susidomėjimo, o kartu ir kava, paženklinta užrašu „Jacobs“. Taip prasidėjo kita – vieno garsiausių pasaulyje prekės ženklų – istorija, kuri sėkmingai tęsiasi iki šių dienų.
