Kai iš namų nesinori kišti nosies dėl darganoto oro, metas imtis kokio nors sotaus, šildančio patiekalo gaminimo. Charčio. Ši mintis nepaliko manęs ramybėje, kol vieną dieną neužkaičiau didelio katilo ir nesiėmiau šiek tiek mūsų namuose primiršto patiekalo.
Esu charčio, tradicinės gruziniškos sriubos, valgiusi pačių įvairiausių skonių. Vienose buvo pomidorų (ir/arba paprikos), kituose pomidorų tikrai nebuvo, bet keletas ingredientų jas tikrai vienijo: tai ryžiai, virti avienos (arba jautienos) kauliukai, aštrumas ir kalnas šviežių kalendrų pagardinti.
Peržiūrėjau vieną kitą receptą internete ir nutariau vadovautis savo intuicija bei skonio receptoriais. Todėl mano charčio gal nėra pernelyg tikra gruziniška (iš kur ji bus, jei toje Gruzijoje nesu buvusi), bet skanumo ji buvo tokia skani, kad visas kubilas išgaravo anksčiau, nei spėjome jos atsivalgyti.
