Žuvies paklausa išties didelė, tačiau kaip išsirinkti šviežią žuvį? Kaip atskirti kokybišką rūkytą žuvį? Į ką atkreipti dėmesį perkant šaldytą? Žuvis – sveikata palankus, tačiau greitai gendantis produktas, tad perkant žuvį vertėtų elgtis apdairiai: atidžiai skaityti etiketes, kuriose nurodoma žuvies kilmės šalis ir galiojamo data, nebijoti pardavėjo klausinėti apie žuvį ir, žinoma, bandyti savarankiškai įvertinti žuvies išvaizdą bei kvapą – pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos galima atpažinti nekokybišką produktą.
Į ką atkreipti dėmesį perkant žuvį?
Žuvies žvynai. Žvynai turėtų būti prigludę prie žuvies kūno, nestyroti į šalis, nebūti sudžiuvę ar priešingai – lipnūs, pasidengę drumzlinomis gleivėmis. Kokybiškos žuvies žvynai šiek tiek blizga, spalva nėra išblukusi. Jei ant žuvies kūno pastebite dėmeles ar patamsėjimus, greičiausiai žuvis nebuvo tinkamai laikoma. Pablukę, vietomis iškritę žvynai gali sukelti abejonių dėl produkto šviežumo. Atkreipkite dėmesį ir į žuvies pilvą: žuviai gendant, jos pilvas ima pūstis. Tokios žuvies geriau nepirkite.
Žuvies galva. Apžiūrėjus žuvies galvą galima gana tiksliai įvertinti produkto kokybę, tad jeigu žuvis parduodama be galvos, tą padaryti bus gerokai sunkiau. Pasitaiko, kad nesąžiningi pardavėjai žuvis specialiai pardavinėja be galvų tam, kad pirkėjas negalėtų įtarti prastos žuvies kokybės. Todėl pirkdami žuvį visuomet rinkitės patikimus, geras rekomendacijas ir tik kokybišką asortimentą siūlančius pardavėjus. Jeigu žuvis parduodama su galva, pirmiausia įvertinkite jos akis: jos turi būti skaidrios ir šiek tiek iššokusios į priekį. Jei akių vyzdžių spalva drumsta ir jie išsausėję – tai vienas iš požymių, kad žuvis nėra šviežia. Atkreipkite dėmesį į žiaunas – tai pirmas dalykas, kuris greičiausiai genda žuvyje. Jei žuvis šviežia, žiaunos bus suglaustos (užsivėrusios), o jų spalva bus ryškiai raudona arba švelniai rausva. Jei jos tamsios arba geltonos, neverta rizikuoti savo sveikata, nes siūlomas produktas greičiausiai nėra kokybiškas.
Žuvies kūnas ir mėsa. Žuvis turi būti stangri, jos kūnas – elastingas, be jokių pažeidimų, įtrūkimų. Jei paspaudus žuvį lieka nedidelis įdubimas – tai prastos kokybės, pasenusios žuvies požymis. Jei perkate žuvies filė, atkreipkite dėmesį į spalvą – ji turi būti tolygi per visą žuvies kūną. Žuvies mėsa turi būti pakankamai minkšta, be pastebimų išsausėjimų ar gleivių.
Žuvies kvapas. Jei tai yra jūrinė žuvis, jūra ji ir turėtų kvepėti. Sugedusi žuvis dažnai skleidžia amoniako kvapą, tačiau kalbant apie kvapus, bet koks žuviai nebūdingas kvapas turi sukelti įtarimų. Geriausias būdas patikrinti žuvies kvapą – pauostyti ją žiaunų srityje.
Yra ir kitų, liaudiškų žuvies šviežumo patikrinimo būdų. Vienas iš jų – įmesti žuvį į kibirą su vandeniu. Jei ji skęsta, vadinasi yra šviežia, jei kyla į paviršių – sugedusi. Kitas būdas – į nedidelę įpjovą žuvyje įkišti lakmuso popierėlį ir stebėti rezultatą: jei rūgštinė reakcija įvyksta, vadinasi žuvis šviežia, jei ne – produktas nekokybiškas.
Kaip suprasti ar žuvis anksčiau buvo užšaldyta?
Jei žuvis dar niekada nebuvo užšaldyta, jos žvynai bus labai tolygiai išsidėstę ant kūno. Jie bus šiek tiek gleivėti ir melsvos spalvos. Atkreipkite dėmesį, kad gleivės neliptų prie rankų ir būtų tolygiai pasiskirsčiusios per visą žuvies ilgį. Vieta prie žiaunų neturėtų būti padengta gleivėmis. Žuvis turėtų būti blizgi ir turėti jai būdingą jūros, ežerų ar upės kvapą. Be to, šviežia žuvis turėtų būti stangri ir elastinga.
Į ką atkreipti dėmesį perkant gyvą žuvį?
Perkant gyvas žuvis, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jos plaukioja vandenyje. Jei žuvis sveika, ji plaukios tolygiai ir nugarą didžiąją laiko dalį laikys šiek tiek virš vandens. Jei žuvis ligota, ji bus šiek tiek pasvirusi į šoną. Ilgą laiką žuvį laikant nešvariame vandenyje, ant jos gali susidaryti grybeliniai dariniai, todėl prieš pirkdami nepamirškite atidžiai žuvį apžiūrėti. Įvertinkite visus anksčiau minėtus kriterijus – žuvies akių skaidrumą, žuvies kūną, spalvos tolygumą. Žuvies žvynai turėtų būti blizgūs, akys neturi būti drumstos, žiaunų spalva – nuo švelniai rausvos iki ryškiai raudonos (kai kurios žuvų rūšys gali turėti specifinius atspalvius).
Renkamės šaldytą žuvį – kaip nesumokėti už vandenį
Ne visas žuvis įmanoma tiekti šviežias dėl sudėtingos logistikos ir sezoniškumo: kai kurių žuvų žvejybos sezonas itin trumpas, o transportavimas – ilgai trunkantis. Tokiais atvejais yra vienintelė išeitis – žuvį šaldyti. Pagrindinis šaldytos žuvies ir jūros gėrybių trūkumas yra vadinamojo ledo glazūros perteklius. Kai kuriais atvejais po žuvies atšildymo produkto svoris gali sumažėti visu trečdaliu.
Patikrinti, ar žuvis užšaldyta tinkamai, ganėtinai sudėtinga. Tačiau verta žinoti, kad tinkamai užšaldyta žuvis yra ta, kurią sugautą iš pradžių atšaldo iki 0 laipsnių temperatūros, o tuomet užšaldo gerokai šaltesnėje minusinėje temperatūroje. Tokiu būdu žuvis apsaugoma nuo drėgmės pertekliaus, ją atitirpinus ir pagaminus nejuntamas specifinis aitrus kvapas.
Jei pakuotėje pačios žuvies apžiūrėti nėra galimybės, atidžiai perskaitykite, kas nurodyta etiketėje. Įprastai šaldytą žuvį geriausia suvartoti per šešis mėnesius, tad atkreipkite dėmesį, prieš kiek laiko žuvis buvo užšaldyta ir kiek dar galios. Jei turite galimybę apžiūrėti pačią žuvį, įvertinkite jos pelekus, uodegą, glazūrą. Pelekai ir uodega turi būti nepažeisti, neaplūžinėję, nepakrypę į šoną. Jei pastebite pažeidimus, greičiausiai žuvis nebuvo tinkamai transportuojama arba šaldytuve guli jau ganėtinai ilgai. Žuvies kūnas turi būti lygus, be pastebimų įdubimų. Jei žuvis glazūruota (dažniausiai – filė), glazūra tūri būti permatoma, priminti ploną stiklo sluoksnį. Storas šerkšno sluoksnis gali reikšti, kad žuvis buvo netinkamai laikoma ar transportuojama. Tam, kad žuvis išsaugotų drėgmę transportavimo ir laikymo kameroje metu, kai kurie gamintojai į ją deda polifosfatų. Sveikatai nieko blogo neturėtų nutikti, tačiau nusipirkę tokią žuvį galite nusivilti – gana didelį dalį žuvies svorio sudarys ne pati žuvis, o vanduo.
Mėgstantiems rūkytą žuvį
Karštai rūkyta žuvis neturi būti ryškiai geltonos spalvos. Tai ženklas, kad gamintojas žuvies nerūkė, o naudojo tam skirtas specialias priemones. Būdinga spalva karštai rūkytai žuviai – nuo tamsiai auksinės iki rudos. Tikra rūkyta žuvis kvepia ugnimi bei maloniu deginto medžio kvapu. Tradicinio rūkymo procese dūmas ir šiluma išgaunama malkų pagalba. Pramoniniam rūkymui dažnai naudojama iš elektros išgauta šiluma. Kadangi toks produktas neturi tikro dūmo kvapo, jis suteikiamas cheminiais tirpalais.
Ant žuvies odos neturi būti dėmelių, įdubimų ar kitokių pažeidimų. Paviršius turi būti švarus, aromatas neturėtų sukelti nė menkiausio įtarimo. Nepamirškite, kad rūkyta žuvis, ypač šiltuoju metų laiku, turi būti itin šviežia, todėl pirkite tik iš patikimų pardavėjų. Geros kokybės karštai rūkyta žuvis lengvai atsiskiria nuo kaulų ir stuburo, žuvies mėsa turėtų būti lengvai pleišėjanti.
Šaltai rūkyta žuvis turėtų būti auksinio atspalvio, sausu paviršiumi. Jei paviršius drėgnas, spalva išblukusi ir turi pilkšvų atspalvių – žuvis greičiausiai bus sugedusi. Papildomai apžiūrėkite žuvies pilvą: jis turi būti tvirtas, neįplyšęs. Taip pat pauostykite žuvį, aromatas turi būti malonus, aiškiai juntamo dūmo kvapo.
Kaip išsirinkti kokybišką silkę?
Silkė – tikra žuvų karalienė, be kurios šventinis lietuvių stalas sunkiai įsivaizduojamas. Silkė labiausiai vertinama dėl joje esančiųjų riebiųjų Omega-3 rūgščių, tad kuo riebesnė silkė, tuo ji vertingesnė. Silkės riebumas didžiąja dalimi priklauso nuo metų laiko, kada ji buvo sugauta. Riebiausios išneršti dar nespėjusios silkės, įprastai gaudomos liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat nuo gruodžio iki pat balandžio.
Pagrindinis silkės šviežumo rodiklis yra žiaunos. Patikrinkite jų spalvą ir kvapą: žiaunos turėtų būti tamsiai raudonos ir elastingos, neaitraus kvapo. Pati silkė turėtų būti melsvos plieno spalvos, tolygaus paviršiaus, tvirta. Įdubęs pilvas ir gelsva spalva įspėja apie netinkamas laikymo sąlygas – tai pirmas požymis, kad silkė jau genda. Jei perkate ne visą silkę, o tik silkės filė, atkreipkite dėmesį į tekstūrą: ji neturi būti subliuškusi, paspaudus turėtų atgauti savo formą.
Kokią žuvį rinktis ir kiek jos suvartoti?
Pagal naudą žuvis sąlyginai galėtume skirstyti į dvi grupes – riebesnes ir liesesnės. Riebesnės žuvys savo sudėtyje turi organizmui būtinų gerųjų riebalų – polinesočiųjų Omega-3 riebiųjų rūgščių. Liesesnės žuvys turi daugiau lengvai virškinamų ir gerai organizmo įsisavinamų baltymų. Žmogaus organizmui reikia ir riebalų, ir baltymų, todėl rekomenduojama mitybos racioną paįvairinti skirtingų grupių žuvimis – tiek riebesnėmis, tiek liesesnėmis. Neapsiribokite vienos rūšies žuvimi, stenkitės praplėsti racioną, juk žuvų pasirinkimas išties platus. Bent retkarčiais pasilepinkite ir jūros gėrybėmis – jose taip pat daug naudingųjų maistinių medžiagų, organizmui reikalingų vitaminų ir mineralų.
Šaltinis: Sveikos ir tvarios mitybos rekomendacijos (nuoroda)