„Save gerbiantys plovo virėjai perka ryžius tik iš augintojų, kuriais visiškai pasitiki, domisi, kokiomis sąlygomis ryžiai buvo auginti, kaip transportuoti. Nusipirkus ryžių, neskubama iš karto virti plovo – geras virėjas juos dar laiko metus, taip leisdamas jiems subręsti, ir ruošia juos įsitikinęs, kad ryžiai verdant sugers reikiamą kiekį drėgmės. Ne mažiau svarbūs ir kiti ingredientai, pvz., morkos. Plove dažniausiai naudojamos ne mums įprastos oranžinės morkos, o specialios geltonos, nes jos yra kietesnės ir neištyžta virimo metu. Beje, tokių morkų galima įsigyti ir Lietuvoje. Nors plovas yra ganėtinai sunkus, riebus maistas, tačiau valgant jį su salotomis iš pomidorų ir svogūnų, vadinamomis „ačičiuk“ ir užgeriant žaliąja arbata – plovas įsisavinamas lengviau ir nuo jo neapsunkstama“, – pasakojo lietuvė.
Minimas net „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakoje
Pasak jos, plovas turi ilgametę istoriją. „Šis patiekalas datuojamas II–III amžiumi prieš mūsų erą, jo pavadinimas kildinamas iš persiško žodžio „pilav“ ir jis minimas netgi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose. Žinoma, per tiek amžių yra sukurta šimtai plovo receptų, tikslaus skaičiaus niekas, matyt, ir nežino, o liaudies išmintis byloja, kad plovo rūšių yra tiek, kiek yra miestų musulmoniškame pasaulyje“, – sakė lietuvė ir pridūrė, kad tai panašu į tiesą, nes Uzbekistane kiekviename mieste ir regione plovas gaminamas vis kitaip.
„Yra Taškento, Ferganos, Samarkando, Bucharos plovai, o kur dar čaichanos, šventinis, vestuvinis, pavasarinis, žieminis plovas ir galybė kitų rūšių. Kiekvieno plovo rūšį dar palydi ir jo atsiradimo legenda. Štai, pavyzdžiui, pasakojama, kad valdovas emyras Timūras prisakė savo kariauną maitinti tik šviežiu plovu, todėl Samarkande plovas verdamas sluoksniais, nepermaišant, nes kitaip, kaip žinoti, ar tai šviežiai išvirtas, o ne pašildytas plovas?“ – sakė Karolina.
„Jeigu mirti, tai nuo plovo“
Per kelerius metus, kiek gyvena Uzbekistane, lietuvės šeima spėjo suvalgyti daug plovo ir įsitikinti, kad plovas Uzbekistane valgomas visomis įmanomomis progomis.
„O, pavyzdžiui, vestuvių sezono metu galima kasdien gauti 4 kvietimus plovui. Tiesa, tokius kvietimus gauna tik vyrai. Įdomu ir tai, kad plovas tokiomis progomis patiekiamas ne pietums, o septintą–aštuntą valandą ryto. Ne veltui uzbekiška patarlė byloja „Jeigu mirti – tai nuo plovo“, – juokėsi Karlina.
Tiesa, ji pabrėžia: uzbekų virtuvė anaiptol neapsiriboja plovu, čia galima paragauti ir galybės kitų patiekalų ir pateikia pavyzdžių, kuriuos verta išragauti, viešint Uzbekistane.
„Pavyzdžiui, „kazan kebob“ – apkepta ir kazane troškinta mėsa su bulvėmis, svogūnu ir prieskoniais, soti sriuba su mėsa „šurpa“, sriuba su „mikroskopiniais“ koldūnais, vadinamaisiais „čučvara“, kuri bus nepriekaištingai išvirta, kai į šaukštą tilps koks 10 šių mažyčių koldūnų. Uzbekistane taip pat verta paragauti uigūrų (tai – etninė Kinijos mažuma) virtuvės patiekalų, kurių žymiausias – „lagman“. Tai ilgi, spagečius primenantys makaronai, patiekiami kepti arba kaip sriuba. Diskusijos, kas pirmi pradėjo valgyti ilgus makaronus, italai ar uigūrai – taip pat bekraštės“, – patarė Taškentą namais šiuo metu vadinanti lietuvė.
Už kavą populiaresnis kitas gėrimas
Kalbėdama apie gėrimus Karolina pasakojo, kad dažniausiai uzbekai geria žalią arbatą, o štai kava į šią šalį atkeliavo palyginti neseniai.
„Nors dabar kavos vietų pilna visame Taškente, tačiau prieš šešerius–septynerius metus sostinėje buvo vos keli kavos virimo aparatai, o apie jokią rūšinę kavą negalima buvo ir pagalvoti“, – apie pokyčius, kurie įvyko jos šeimai jau gyvenanti Taškente, kalbėjo ji.
Uzbekiškas vynas nėra ypač garsus, juolab populiarus (nieko keisto, juk Uzbekistane daugiausia gyventojų išpažįsta islamą), tačiau ir jo paragauti verta.
„Nors Uzbekistane vasaros labai karštos, tačiau yra vietų, kur klimatas tinkamas vyno gamybai. Pirmieji vyndariai čia pasirodė prieš gerą šimtmetį, tačiau musulmoniškoje šalyje tai netapo populiariausiu gėrimu. Vis tik paskutiniais metais uzbekų vyndariams (tarp kurių beje yra ir moterų) pavyksta padaryti visai neblogą raudoną sausą vyną“, – pasakojo Karolina.
