Patiekalai iš kraujo
Kraštuose, kur mėsai skerdžiami gyvuliai, nuo neatmenamų laikų prigijo ir patiekalai iš kraujo. Skerdžiant gyvulį, kraujas nuleidžiamas į švarų indą, atšaldomas.
Švedai, suomiai ir estai gyvulių kraują naudoja blyneliams kepti. Plaktas kiaulės kraujo, pieno, ruginių miltų, melasos sirupo ir svogūnų mišinys kepamas gerai įkaitintame svieste ir patiekiamas prie kiaulienos ar elnienos patiekalų kaip garnyras.
Lietuviai, latviai, estai, airiai iš skerstuvių kraujo gamina kraujines dešras. Kraujas sumaišomas su įvairiomis kruopomis ir prieskoniais. Gauta masė kemšama į išvalytas gyvulių žarnas ir kepama orkaitėje arba verdama vandenyje.
Lietuviai, latviai, estai, airiai iš skerstuvių kraujo gamina kraujines dešras. Kraujas sumaišomas su įvairiomis kruopomis ir prieskoniais.
Vengrai, brėkštant aušrai skersdami kiaules, išbėgusį kraują išsaugo ir jį patiekia keptą su svogūnais. Keptuvėje išlydomas gabalėlis sviesto, suberiami svogūnai ir sukrečiamas verdant sutirštintas kraujas. Paskaninama druska ir paprika. Keptas kraujas ant pusryčių stalo tiekiamas su duona.
Kraujui neabejingi ir gerokai toliau nuo mūsų gyvenantys tradicinių patiekalų mėgėjai. Vietname ragaujama gyvačių vyno. Šis gaunamas išilgai pilvo perpjovus gyvatę ir jos kraują nupylus į statinę su ryžių vynu. Tikima, kad skaisčiai raudonu gėrimu užsigeriant iš gyvatės mėsos ruoštus patiekalus išgyjama nuo įvairiausių ligų.
Valgomos visos gyvūnų dalys
Švaistyti skerdienos dalis yra nepraktiška, galbūt todėl buvo prigalvota įvairių patiekalų, kaip jas panaudoti. Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose mielai ragaujama rūkytų kiaulės ausų, virto kiaulių ar jaučių liežuvio. Iš galvos ir uodegos verdama šaltiena. Kai kur kepant vėdarus vietoj žarnų naudojamas išvalytas kiaulės skrandis.
Štai Lenkijoje itin populiari lenkiška skrandienė (lenk. flaki) – sriuba, kurioje plaukioja šiaudeliais pjaustytas skrandis su visais minkštais šereliais. Gyvulių skrandžius į sriubą taip pat deda Rumunijoje, Balkanų pusiasalyje ir Turkijoje.
Škotų nacionalinis patiekalas hagis (haggis) ruošiamas iš avies širdies, kepenų, plaučių, sumaišytų su svogūnais, avižiniais dribsniais, druska ir prieskoniais. Įdaras sukemšamas į avies skrandį ir kepamas orkaitėje tris valandas.
Norvegijoje ant Kalėdų stalo galima pamatyti virtą ėriuko galvą (smalahove). Prieš verdant pašalinamos smegenys, apibarstoma druska ir kiek padžiovinama. Ausys ir akys – riebiausi ir, ko gero, gardžiausi kąsneliai.
Tradicinis afrodiziakas – jaučio penis – valgomas įvairiose Tolimųjų Rytų šalyse. Tikima, kad jis ne tik didina potenciją, bet ir suteikia jėgų bei energijos. Per Kinijoje vykusias olimpines žaidynes kinų atletai prašė, kad sriuba su buliaus peniu būtų įtraukta į kasdienį jų valgiaraštį. Kas žino, gal tai jiems padėjo laimėti net 51 aukso medalį?!
Japonijos prekybos centruose galima nusipirkti į jus žiūrinčių skanėstų, pavyzdžiui, tunų akių. Vaiko kumštuko dydžio delikatesas primena želę ir yra gana riebus. Tunų akis reikia išvirti drauge su jas prilaikančiais raumenimis. Tada atskirti ir pateikti su česnaku bei sojos padažu. Sako, kad išvirus stiklakūnis tampa baltas ir kietas, o skoniu kiek primena kiaušinio baltymą.
Tradicinis afrodiziakas – jaučio penis – valgomas įvairiose Tolimųjų Rytų šalyse. Tikima, kad jis ne tik didina potenciją, bet ir suteikia jėgų bei energijos.
Ar kada teko girdėti apie uolinių kalnų arba prerijų austres? Nesuklyskite, kalbame ne apie jūrų gėrybes, bet išmuštas ir riebaluose išvirtas buivolų ar jaučių sėklides. Dažniausiai jos patiekiamos dar karštos, virtos miltų, pipirų ir druskos apvalkale su kokiu nors padažu, prie alaus.
Gyvuliai specialiai dėl šio delikateso neskerdžiami ir netraumuojami. Prerijų austrėmis gardžiuojamasi po tradicinės kastracijos.
Prancūzijoje iš gaidžių skiauterių gaminamas garnyras arba padažas. Jis ruošiamas tuo pat metu naudojant ir delikatesinius grybus – trumus ar briedžiukus. Italai gaidžių skiauteres taip pat naudoja sultiniams, o kinai jas deda ir į kitus patiekalus. Beje, išvirtos skiauterės, kaip ir kita vištiena, tampa pilkšvos.
Virtos vištų kojos – populiarus patiekalas Azijoje, Jamaikos ir Peru virtuvėse. Vištų kojos dažnai patiekiamos tiesiog kyšančios iš vištienos sriubos, taip pat kaip atskiras patiekalas su juodųjų pupelių padažu. Kaip žinome, koja yra sudaryta vien iš kremzlių ir smulkių kaulelių, taigi tai tikrai nėra valgis kiekvieno skoniui...
Valgoma visa, kas juda
Taip dažnai sakoma apie Azijos virtuvę ir, ko gero, tai yra tiesa.
Štai Tailande, Laose ir kitose Pietryčių Azijos šalyse valgomi kepti šikšnosparniai. Karštame aliejuje iščirškintos šios skraidančios pelės yra maloniai traškios, pageidaujant patiekiamos su tailandietišku padažu.
Mikronezijoje esančio Palau salyno gyventojai iš šikšnosparnių verda sriubą. Į verdantį pieną su įvairiais vaisiais įdedamas visas šikšnosparnis ir ilgokai paverdama. Tikri gurmanai gali paskanauti ne tik pikantiškos šikšnosparnio sriubos, bet ir kailiuko ar vidurių.
Arachnofobams Kambodžoje mėgstamas delikatesas, švelniai tariant, atrodytų kraupiai. Vietos gyventojai mielai valgo keptus delno dydžio tarantulus (skaniausios – traškios kojelės).
Vaikštinėjant Tailando gatvėmis, neįmanoma atitraukti akių nuo prekystalių, kuriuose didžiausiomis krūvomis sudėlioti puikūs baltymų šaltiniai – traškūs, aliejuje čirškinti vabalai. Svirpliai, žiogai ir skėriai – tikrai yra iš ko rinktis. Visgi populiariausias tarp vietinių ir turistams didžiausią siaubą sukeliantis delikatesas – dideli vandens vabalai (maeng da).
Daugiau nei septynių centimetrų ilgio vabalai verdami aliejuje, kartais pagardinami česnaku ir aitriąja paprika. Sumaltais iki miltelių, šiais vabalėliais gardinama populiari aitriųjų paprikų pasta (namprik), kuria skaninama daugelis tailandietiškų patiekalų.
Vietname ir Tailande valgomos ir keptos žiurkės. Jos kepamos nepjaustytos, todėl patiektos lėkštėje atrodo tikrai baisiai.
O štai Andų kalnų kaimeliuose valgomos ir jūrų kiaulytės, kurios čia gyvena laisvėje. Jūrų kiaulytės iškepamos ir patiekiamos su galva bei visomis galūnėmis. Sako, skoniu primena triušieną. Beje, kai kuriose Azijos šalyse specialiai maistui auginamos kelios šunų veislės...
Neįprastai ruošti patiekalai
Įprasti maisto produktai ar patiekalai, paruošti neįprastai, gali tapti tikru išbandymu gurmanams.
Pelėsinio sūrio skonis tikriausiai daugeliui ne naujiena, tačiau retas sutiktų paragauti ypatingojo pūdyto, arba kitaip – lervų sūrio (Casu Marzu). Iš Sardinijos kilęs avių pieno sūris knibžda gyvų lervų, kurios išsirita iš specialiai prie sūrio prileistų musyčių (Piophila casei) sudėtų kiaušinėlių. Lervų išmatos sūriui suteikia labai aštrų kvapą, puvėsiu atsiduodantį skonį ir minkštą, grietinę primenančią tekstūrą.
Pūdytas sūris skanaujamas su tradicine Sardinijos duona ir stipriu raudonuoju vynu. Beje, sūris laikomas valgomu tik tol, kol jame gyvos lervos. Jei jos nebekruta, vadinasi, sūris nebetinkamas valgyti, galima ir sunkiai apsinuodyti.
Gera šeimininkė gardžią sriubą išvirtų ir iš kirvio, o iš paukščio lizdo? Taip, taip, Kinijoje verdama sriuba iš uolinių čiurlių lizdų. Paukščių seilėmis sulipdyti lizdai sriubai suteikia unikalią tekstūrą, turi daug maisto medžiagų, stiprina imuninę sistemą, gerina virškinimą ir gelbsti nuo astmos.
Tūkstančio metų senumo kiaušinis atrodo lygiai taip, kaip skamba. Kiaušinio baltymas būna tamsiai rudas, skleidžia sieros ir amoniako kvapą, trynys įgauna tamsiai žalią spalvą ir kiek sūrstelėjusį skonį. Taip vištos, anties ar putpelės kiaušinis pakinta jį kelias savaites ar net mėnesius brandinant pelenų, druskos, negesintų kalkių, ryžių lukštų ir molio mišinyje. Toks delikatesas itin vertinamas Kinijoje, Vietname ir Tailande.
Dar vienas neįprastas desertas – apvaisintas anties arba vištos kiaušinis (balut). Jį labai mėgsta Filipinuose, Kambodžoje, Laose, Vietname, Kinijoje. Kietai virtame kiaušinyje jau susiformavęs paukščio gemalas. Tikima, kad toks kiaušinis turi stebuklingų gydomųjų galių, didina potenciją.
Aliaskoje gaminamas nacionalinis eskimų patiekalas (muktuk). Šaldyti banginio riebalai su oda pjaustomi gabalėliais ir valgomi termiškai neapdoroti. Valgomi su duona, pagardinta druska.
Skandinavų tautos žuvį (lutefisk) ruošia šarme. Natrio (būna pirkti naudojamo muilo gamybai) arba kalio (anksčiau buvo gaunamas iš pelenų) hidrokside palaikyta žuvis dvokia, būna gelinės struktūros.
Islandijoje valgoma pūdyta rykliena (hákarl). Ryklienos gabalas įvyniojamas, kad neišsiteptų, užkasamas į žemę, palaikomas porą mėnesių, iškasamas ir dar padžiovinamas lauke, kad taptų standesnis. Atrodytų, galėtų egzistuoti ir ne taip nosį riečiantis konservavimo būdas, bet yra ir kita priežastis, kodėl reikia laukti, kol ryklys įges. Pasirodo, jo mėsoje esama žmogui kenksmingų cheminių medžiagų (daugiausia antifrizų, saugančių, kad ryklys nesušaltų). Mėsai pasifermentavus po žeme, nuodingų medžiagų nebelieka.
Prie keistai apdorojamų patiekalų reikia priskirti ir dažno lietuvio mėgstamus lašinius. Kiaulienos riebalai, nevirti, nekepti, net nebūtinai rūkyti patiekiami tik prieš tai kurį laiką juos palaikius sūryme. Svečiams iš užsienio ne toks ir įprastas skonis, tiesa?
Gyvas maistas
Ryklienos gabalas įvyniojamas, kad neišsiteptų, užkasamas į žemę, palaikomas porą mėnesių, iškasamas ir dar padžiovinamas lauke, kad taptų standesnis.
O gal tikrai geriau maisto išvis nekepti ir nevirti? Azijos šalyse dažnai valgoma žalia žuvis ir žalios jūrų gėrybės, Prancūzijoje gardžiuojamasi gyvomis austrėmis vos su šlakeliu citrinų sulčių. Tačiau kai kur Azijoje ragaujamas iš žuvų, kartais aštuonkojų, krevečių ar kalmarų gaminamas sašimis (ikizukuri).
Virtuvės šefas žuvį išpjausto jos nenužudydamas ir patiekia vis dar plakant žuvies širdžiai... Gėlėmis ir žalumynais apdėta žuvis juda lėkštėje. Tiesa, šis patiekalas draudžiamas Vokietijoje, Australijoje ir kai kuriose kitose valstybėse.
Korėjiečių valgis sannakji gaminamas iš aštuonkojo ir sezamo sėklų bei aliejaus. Tačiau sakyti, kad jis „gaminamas“ ne visai tikslu, nes aštuonkojis valgomas gyvas ir besirangantis lėkštėje. Beje, valgant šį gyvą gardėsį, net ir mažučius aštuonkojus, yra didelė grėsmė uždusti, nes, įdėjus į burną, jų čiuptuvai kabinasi į viską, taip pat ir gerklę.
Nors daugelis šių patiekalų mums ne sužadina apetitą, bet kelia šleikštulį, jie yra neatskiriama kitų kultūrų dalis. O keliaujant ir norint pažinti įvairias tautas, tenka susėsti prie bendro stalo ir priimti keisčiausio ragauto patiekalo iššūkį.
