Pasak Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenų 1997 m. žuvies suvartodavome vidutiniškai 18,1g, 2002 – 23g, 2007 m. – 30,37 g per dieną, o 2017 m. ES žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų stebėsenos centro (EUMOFA) atliktas tyrimas parodė ši reikšmė pakilo net iki 42 g, tačiau stebint, ką dažniausiai perkame parduotuvių ar turgų žuvų skyriuose, tenka pastebėti, kad vis dar esame gana konservatyvūs. Mat renkamės dažniausia tradicines žuvis – karpį, karšį, lašišą ar skumbrę. Kitos kažkodėl dėmesio sulaukia gerokai rečiau.
Tad pakalbėkime dabar apie Lietuvoje prigijusias ir auginamas, tačiau ne visiems pažįstamas žuvis, pavyzdžiui, apie plačiakaktį.
Jeigu kur nors parduotuvės vitrinoje pastebėjote pailgą, didelę ir šviesią žuvį, keistai stora galva ir išsprogusiomis akimis, žiūrinčiomis į šonus – galite būti tikri, kad matote mūsų šio straipsnio herojų.
Iš tiesų, plačiakakčiai (Lietuvoje yra introdukuotos dvi jų rūšys – baltasis ir margasis) mūsų akimis atrodo keistokai. Ir nieko čia nėra nuostabaus, nes jų tėvynė yra Pietų Kinija, Rusijos Amūro baseinas.
Iš ten šios žuvys pradėtos vežti į kitas šalis ir sparčiai pradėjo plisti po pasaulį. Ir ne šiaip sau plisti, atvirai pasakius, jie tapo tikra ekologine rykšte Jungtinių Amerikos Valstijų Pietuose, kitose šalyse ir žemynuose. Vien dėl to, kad sugebėjo greitai veistis ir okupuoti tų šalių vandens telkinius, išstumdamos vietines žuvis. Margieji plačiakakčiai pagarsėjo tuo, jog... pradėjo maišyti laivybai.
Išgąsdinti motorinių valčių skleidžiamo triukšmo, plačiakakčiai taip masiškai šoka į viršų, kad gali atsitrenkti į valties keleivius ir juos sužeisti ar bent jau gerokai išgąsdinti. Internete nesunku surasti vaizdų, kai tūkstančiai įmitusių plačiakakčių pabaidyti šoka iš vandens ir dažnai įkrenta į valtį ar rėžiasi tiesiai į filmuojančią kamerą. Iš kitų žuvų tik vienintelis karpis pasaulyje yra prikrėtęs daugiau eibių, už plačiakatį.
Laimei, Lietuvoje masinė plačiakakčių invazija neįmanoma – kad šios žuvys išnerštų, joms reikia stiprios srovės bei daug aukštesnės – 28 – 30 laipsnių vandens temperatūros. Tikėkimės, kad net globalinio atšilimo sąlygomis tokių oro sąlygų nesulauksime.
Į Lietuvą plačiakakčiai buvo atvežti dar tolimaisiais 1962 m., vykdant slaptą karių apsirūpinimo žuvimi programą, jeigu prasidėtų III Pasaulinis karas su Vakarais ir tektų kliautis tik vietiniais maisto ištekliais.
Kai kuriuose vandens telkiniuose – tvenkiniuose ir ežeruose – šios žuvys liko gyventi ir užaugo iki gigantiškų dydžių. Teko matyti straipsnį apie žvejų viename Kauno rajono tvenkinyje netyčia sugautą per 20 kg sveriantį margąjį plačiakaktį. Sklinda gandai, kad Drūkšių ežere gyvena dar didesni plačiakakčiai ir amūrai, įleisti tik pastačius ant šio ežero kranto atominę elektrinę. Yra ar bent buvo jų ir Elektrėnų mariose, kai kuriuose kituose tvenkiniuose.
Vis dėlto, plačiakakčių populiarumo bumas prasidėjo jau Nepriklausomoje Lietuvoje, pastebėjus, kad ten, kur gyvena šios žuvys, stipriai skaidrėja tvenkinių vanduo. Iš tiesų, tai nėra nieko nuostabaus, mat plačiakaktis – lyg koks gėlųjų vandenų banginis. Jis plaukdamas nuolat „filtruoja“ vandenį ir maitinasi vandenyje plūduriuojančiais melsvadumbliais bei smulkiais vėžiagyviais bei kitais organizmais, vadinamu zooplanktonu, košdamas vandenį per žiaunų plokšteles.
Baltojo plačiakakčio žiaunų plokštelės tarpusavyje suaugusios, tad jie minta daugiau dumbliais, margojo – ne, tad jie filtruoja dažniausia smulkų gyvūninės kilmės maistą. Margieji plačiakačiai daug geriau prisitaikę gyventi šaltesnio klimato sąlygomis už baltuosius, tad norint, kad žuvys sėkmingai išgyventų mūsų vandenyse ir kartu sėkmingai valytų nuo dumblių vandenį, žuvininkystės tvenkiniuose dažnai yra auginami ir parduodami baltojo ir margojo plačiakakčių hibridai.
Jeigu turite išsikasę tvenkinį ir norite, kad jo vanduo būtų skaidrus – įleiskite ten keletą ar keliolika (priklausomai nuo tvenkinio ar kūdros dydžio) plačiakakčių. Efektas turėtų pasimatyti jau pakankamai greitai. Šių žuvų augintojai visai rimtai kalba, kad jeigu plačiakakčių paleistume į tokį vandens telkinį kaip Kauno marios – vanduo jose pasidarytų skaidrus kaip Dzūkijos ežeruose.
Plačiakakčiai yra žuvys, jautrios deguonies kiekiui vandenyje, todėl šaltą žiemą, esant ledui, ypač nepratakiuose ir papildomai neaeruojamuose tvenkiniuose jie gali žūti. Dėl šios priežasties nemažai vandens telkinių savininkų įleidžia plačiakakčius pavasarį, balandžio mėnesį ir išgaudo juos rudenį. Per sezoną šios žuvys sugeba paūgėti net iki dviejų kartų ir tampa puikiu patiekalu prieš Kūčias ar Kalėdas. Mokslininkai sako, kad geriausia yra žuvinti vandens telkinius maždaug 1–1,5 kg sveriančiais plačiakačiais, nes jie auga sparčiausia ir tokio dydžio žuvų paprastai neįveikia tvenkiniuose gyvenantys plėšrūnai – ešeriai ar lydekos. Vienam arui vandens telkinio rekomenduojama įleisti 2–4 tokio dydžio žuvis.
Na, bet gal jau gana tos ichtiologijos – grįžkime prie šių žuvų kulinarinių savybių ir kitų su tuo susijusių dalykų. Plačiakakčiai – stambios žuvys, užaugančios iki 20–30 kilogramų ir net daugiau. Pasaulio rekordas – Ilinojaus valstijoje (JAV) meškeriotojo sugautas net 42,5 kg svėręs milžinas.
Tačiau mūsų parduotuvėse greičiausia gausite kur kas mažesnių – 1–5 kg plačiakačių ar jų išpjovų. Skirtingai nuo kitų žuvų, plačiakačio skonis nesikeičia nuo jo dydžio – su amžiumi jo audiniai nekietėja. Veikiau kaip tik atvirkščiai – kuo didesnis plačiakaktis, tuo jis paprastai yra ir skanesnis, todėl jeigu tik turite galimybę, geriau pirkite kuo didesnę žuvį ar didelės žuvies išpjovą nei mažą.
Plačiakakčio kaulėtumas yra vidutinis – kiek mažesnis, nei karpio, ašakų nedaug, stambaus plačiakakčio kaulai stambūs ir juos nesunku atskirti. Vis dėl to, didžiausias šios žuvies privalumas yra puikus skonis – gerai paruošta žuvis tiesiog tirpsta burnoje, tad šių eilučių autoriaus ir ne vieno jo pažįstamo nuomone plačiakakčio žuvies skonis kur kas subtilesnis ir malonesnis, nei visų žinomo ir pamėgto karpio ir dažnai užsieniečių yra lyginamas su tunu.
Žinodami, kad plačiakakčio racione vyrauja melsvadumbliai, daug kas galbūt galvoja, kad tikriausia ši žuvis turės jo prieskonio, kaip kartais nutinka su karosais ar tais pačiais karpiais, bet su šia žuvimi nieko panašaus nėra. Mat dumblo kvapą dažniausia įgija žuvys, gyvenančios durpinguose vandens telkiniuose ir rausiančios dugną – misdamos ten gyvenančiais organizmais. Plačiakaktis beveik visada filtruoja vandenį paviršiniuose ar viduriniuose vandens sluoksniuose. Šios žuvies „mėsa“ yra švelnesnė ir pakankamai riebi, bet tie riebalai, skirtingai nuo karpio, kepant nebėga ir neišsiskiria bei valgant taip nesijaučia.
Ekologiniu požiūriu taip pat verta rinktis maistui būtent plačiakaktį, nes jam auginti iš esmės nenaudojami jokie pašarai – viską jis pasiima iš vandens pats.
Žuvis žuvimi, bet, žinoma, daug ką lemia, kaip ją paruošime. Gero virėjo rankose ir neįmantri kuoja gali virsti ypatingu patiekalu, kurį girs ir pirštus laižys visi, ką juo pavaišins. O ką jau kalbėti apie plačiakaktį, nuostabaus skonio žuvį, suteikiantį daug galimybių jį paruošti skaniai.
Kaip delikatesas, pirmiausia, savo skoniu garsėja rūkytas plačiakaktis, ypač jeigu jis išrūkytas karštuoju būdu, ir, svarbiausia, ką tik išimtas iš rūkyklos. Jeigu kada tektų tokį rasti – nepraleiskite progos jo paragauti. Ne ką mažiau gardus ir ant grotelių pačirškintas plačiakaktis, puikiai pakeičiantis tradicinį, cholesterolio ir kancerogenų turintį kiaulienos šašlyką. Nepakartojamas šios žuvies skonis ir pakepus jį orkaitėje ar keptuvėje, verdant jį garuose, troškinant su daržovėmis.
Kitaip tariant, ši žuvis universali ir iš jos galima paruošti skanų patiekalą praktiškai bet kuriuo būdu.
Ant grotelių keptas plačiakaktis
Reikės: 2 kg plačiakakčio, citrinos, aliejaus, maltų lauro lapų ir juodųjų pipirų, čiobrelių, džiovintų salierų, lauro lapų, druskos.
Išvalytą žuvį įtrinti druska, prieskoniais, apšlakstyti aliejumi ir citrinos sultimis. Tada viską palikti maždaug valandai, kol pasimarinuos. Kepti ant grotelių apie pusvalandį ar kiek mažiau, kol gražiai apskrus.
Lietuvoje augintų plačiakakčių galima įsigyti tiek juos auginančiuose ūkiuose tiesiogiai, tiek ir prekybos centruose ar turgavietėse. Bene didžiausia jų pasiūla būna rudenį, kada didžioji šių žuvų dalis yra išgaudoma iš tvenkinių. Skirtingai negu karpiai, jautrūs deguonies kiekiui, plačiakakčiai pardavimui būna pristatomi jau numarinti. Tad labai svarbu išsirinkti šviežią žuvį ar jos dalį. Šviežia žuvis pasižymi tokiomis savybėmis: žiaunos turi būti šviesiai raudonos, oda ir akys – blizgėti, paspaudus neturi likti duobutės. Žuvies kvapas neturi būti nemalonus.
Jeigu renkatės plačiakačio gabalą, geriau rinkitės iš vidurio ar esantį arčiau galvos, nei prie uodegos. Žuvis bus riebesnė ir turės mažiau kaulų.
Jeigu dar nebandėte šios žuvies – būtinai paragaukite! Tikiu – plačiakaktis maloniai nustebins.
