Kepiniai pasienietei leidžia atsikvėpti nuo darbų: vieno skanėsto ragavo beveik visi kolegos

– Kaip atradote talentą konditerijos srityje?

– Konditerija mano gyvenime atsirado maždaug prieš 17 metų, kai gimė pirmasis sūnus. Nuo tada visuomet norėjau, kad mano namai kvepėtų kokiu nors gardėsiu, vanile, švelniu besilydančio šokolado, biskvito kvapu... Dažnai aplankydavo jausmas, kad išsipildytų svajonė, jei taip kvepiantys namai liktų ir mano atžalų atmintyje.

– Gaminate tortus, kurie vien pasižiūrėjus kelia apetitą. Kada ir kam dažniausiai juos kepate? Laisvalaikiu? Šeimai? Progoms? Po darbų?

– Pyragai ir tortai dažniausiai kepami ir gaminami šeimai, artimiausiam draugų bei pažįstamų ratui. Neretai laisvalaikis išties skiriamas naujų skonių atradimui, o pagrindiniai degustatoriai yra šeima ir, žinoma, neretais atvejais kolegos.

Dažnai svajonėse glūdi mintis apie savą medumi, cinamonu, šokoladu ir keptais obuoliais kvepiančią kepyklėlę, tačiau šiuo įtemptu gyvenimo tarpsniu, deja, laiko tam neužtenka ir tai lieka tik pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas bei malonumo suteikimas šeimai, draugams ir tiems, kurie nebijo sulyg vieno pyragaičio gabalėliu gauti 1000 kalorijų.

Asmeninio albumo nuotr. /Gitos Abromavičienės kurti tortai

– Koks tortas, jūsų manymu, populiariausias? Kokius ingredientus, papuošimus naudojate?

– Dažniausiai kepami ir gaminami tortai: tiramisu, morkų, griliažinis, vaisiniai (pagal sezoną), na, ir, žinoma, varškės tortas, įlietas karštu šokoladu, kuriam atsispyrusiųjų nėra. Tikriausiai retas dirbantis Vilniaus pasienio rinktinėje yra jo neragavęs.

– Iš jūsų sklinda nesumeluotas pozityvumas ir šiluma. Ar tai įgimta, ar valios pastanga, mokantis konditerijos subtilybių? Galbūt vaikystėje turėjote įkvepiančių pavyzdžių? Ar kepate pagal receptus ar baigėte konditerijos kursus?

– Jokių konditerijos mokslų ar kursų nesu baigusi, šioje srityje esu savamokslė, stengiausi ir mokiausi gaminti eksperimentuodama, tačiau savarankiškai apie tai daug skaitau, domiuosi, tokiu būdu leisdama sau nurimti ir pailsėti. Žinių gilinimas man yra poilsis.

Kartais senus mamos pyragų receptus pagardinu XXI a. „gėrybėmis“, o rezultatas išeina panašus į skanų burnoje tirpstantį šedevrą.

Manyčiau, tas noras kepti, gaminti, manyje slypėjo nuo pat vaikystės, kai matydavau, kaip daugelį gardumynų ruošdavo mama. Esu dėkinga šiam laikotarpiui, nes dabar galimybės yra kur kas didesnės, todėl kartais senus mamos pyragų receptus pagardinu XXI amžiaus „gėrybėmis“, o rezultatas išeina panašus į skanų burnoje tirpstantį šedevrą.

Asmeninio albumo nuotr. /Gitos Abromavičienės kurtas tortas

– Ar žinote, kiek maždaug tortų pagaminote?

– Per daugelį metų nepamenu tikslaus skaičiaus, bet jų pagaminta išties nemažai. Neretai fiksuoju juos fotografuodama, nes pats nuostabiausias jausmas, kai gali prapjauti torto ar pyrago gabalėlį ir žvilgtelėti – na, o kaipgi šį kartą man pasisekė ir jis atrodo viduje? O pačias gražiausias akimirkas juk visi stengiamės užfiksuoti.

– Tikriausiai niekas nesiginčys, kad desertų gamyba – kruopštus darbas. Kiek laiko užtrunka paruošti ir papuošti tortą?

– Sakyčiau, priklausomai nuo to, kokį pyragą ar tortą gaminu, nuo dedamo produkto. Tai gali trukti valandą, o kartais net porą parų ar net ilgiau su pertraukomis – su stingimo, brandinimo, įdarų paruošimo laiku, kol gali pamatyti ir paragauti galutinį rezultatą.

Asmeninio albumo nuotr. /Gitos Abromavičienės kurtas tortas

– Ar pailsite nuo tiesioginio darbo kepdama tortus?

– Kai kaupiu žinias ir mokausi, atrandu naujus skonius ir poskonius – taip, ilsiuosi, tačiau, kai jau kepu bei gaminu, prisiimu visą atsakomybę ir stengiuosi, kad viskas būtų tobula, atsiduodu darbui visą save, jog mano pagamintas pyragas būtų suvalgytas greičiau nei kitų. Jei tai pavyko, žinau, kad tikslas buvo pasiektas.