Žodis „košer“ hebrajų kalba reiškia „tinkamas“. Tačiau žydams patiems dėl to rūpintis nereikia. Visa, kas jiems tinkama ir netinkama, yra griežtai ir aiškiai apibrėžta Toroje, kašruto įstatymuose. Jie dar skirstomi į vadinamuosius chukim ir mišpatim įstatymus.
Chukim įstatymų reikia laikytis besąlygiškai, nenagrinėjant ir nesigilinant į jų prasmę, nes esą prasmė slypi giliau, nei gali suprasti paprastas mirtingasis. Mišpatim įsakymai perprantami ir be paaiškinimų, o jei nesuprantami, juos paaiškina Tora.
Taip pat skaitykite: Žydų virtuvė. Kokia ji?
Mityba priskiriama prie pirmųjų (chukim). Taigi žydams nėra reikalo leistis į jokius teorinius išvedžiojimus. Tereikia maistą ruošti ir valgyti tokį ir taip, kaip leidžia Tora, tada viskas bus gerai.
Beje, šios taisyklės galioja ne tik namuose, bet ir keliaujant po svečias šalis. Tikro ir giliai tikinčio judėjo burnoje negali atsidurti nė kąsnelio nekošerinio maisto. Įstatymai tokie griežti, kad jų laikantis privalu atsisakyti netgi pačių nuoširdžiausių vaišių, jei vaišina ne žydų kilmės, o kito tikėjimo asmuo.
Sakoma, kad draudimas valgyti ne judėjų keptą duoną ir gerti ne jų gamintą vyną, įsigaliojo maždaug prieš du tūkstančius metų. Tiesa, toli gražu ne visi žydai taip griežtai paiso šių įstatymų, bet daug yra ir tokių, kurie jais vis dar šventai vadovaujasi.
Vis dėlto šiandien net pačius uoliausius tikinčiuosius sunku įtikinti, kad jie privalo paklusti šventos knygos įsakymams nekeldami klausimų „kodėl?“, „kam visa tai?“ ir pan. Natūralu, kad tokių klausimų kyla, ir Toros žinovai bando visa tai paaiškinti ir pagrįsti.
Vieni jų palaiko mintį, kad košerinis maistas Dievo buvo nurodytas tam, kad žydų tauta maitintųsi visiškai sveikai. Kitaip tariant, viskas, ką Tora leidžia valgyti, yra naudinga sveikatai, o visa, ką draudžia, – kenksminga.
Kitiems žinovams priimtinesnė versija, kad judėjams parinktas toks maistas, kuris neužteršia sielos ir leidžia puoselėti ypatingą dvasingumą, apsaugo jų vidaus pasaulį nuo žalingų emocijų ir pan.
Maisto gaminimo subtilybės
Jei pažvelgtume į pagal košerinio maisto reikalavimus paruoštus pietus, iš pirmo žvilgsnio jie galbūt niekuo nesiskirtų nuo mums įprasto maisto. Žydai valgo ir mėsą, ir žuvį, ir miltinius patiekalus, ir pieno produktus. Tačiau košerinio maisto esmė – ne patys produktai, bet tai, kaip jie yra užauginti, paruošti, kaip yra parenkami ir derinami.
Taip pat skaitykite: Raidė E produkto sudėtyje: kenksmingiausių maisto priedų sąrašas
Svarbu ne tik pasirinkti košerinius produktus, bet ir valgį gaminti laikantis griežtų taisyklių, antraip net pačios aukščiausios kokybės valgis gali akimirksniu virsti nekošeriniu maistu.
Kad galėtų ruošti tikrą košerinį maistą, šeimininkės žydės pirmiausia privalo turėti daugybę virtuvės rakandų, kad galėtų atskirai gaminti pieno ir mėsos produktus. Tarp šių produktų negali būti nė menkiausio sąlyčio, tad jiems ruošti atskira privalo būti viskas: valgymo įrankiai, lėkštės, keptuvės, puodai, samčiai, pjaustymo lentelės, netgi atskiros orkaitės.
Tas pat pasakytina ir apie kriaukles. Jei kriauklėje buvo plaunami indai, kuriuose ruošta ar valgyta mėsa, jie negali būti plaunami su tais, iš kurių valgyti pieniški produktai. Virtuvės rankšluosčiai privalo būti atskiri.
Plačiau apie košerinio maisto gaminimo subtilybes skaitykite 15-ajame savaitraščio „Ji“ numeryje!
