Esu lankiusi ne vienus kulinarijos ir konditerijos kursus ir Lietuvoje, ir užsienyje. Paprastai prieš pradedant mokytis juose įprasta susipažinti, o kursų organizatorius domina, ko iš pamokų tikisi mokiniai. Kursuose „Gastronomikoje“ apsieinama be didelių malonybių – galima net sakyti, jog čia nelabai kam rūpi, kas jūs ir kodėl čia atėjote.
Visgi kursuose aš pirmiausia tikėjausi gaminti, tačiau iškart laukė netikėtumas: šių mokymų koncepcija – stebėti, kaip dirba meistras, žymėtis pastabas, sekti gamybos proceso eigą bei bandyti viską atkartoti namų virtuvėje, o ne kursų metu. Galima vertinti, jog vienas žymiausių Lietuvoje šefų Liutauras Čeprackas taip iš savo mokinių atima vieną iš pagrindinių pojūčių – lytėjimą. Tai ir unikalu, ir labai drąsu. Iki šiol jaučiuosi kiek šokiruota ir nežinau – piktintis ar pasitikėti savo srities profesionalu?
Akivaizdu, jog norint tokiu būdu kuo daugiau išmokti, reikalinga stipri asmeninė motyvacija ir valia, na ir, žinoma, nemažai laiko. Ir ne tik maisto gamybai, klaidų taisymui ir kartojimui (kai lieki vienas su receptu prieš akis, kažkodėl viskas, kas atrodė lengvai įveikiama L.Čeprackui, tampa produktų gadinimo valandėle), bet ir produktų paieškai, nes dalies jų didžiuosiuose prekybos centruose tiesiog nėra.
Taigi, sugalvojus tobulėti kulinarijoje, reikia rimtai pasiryžti įdėti daug pastangų. Na, ir šiek tiek pinigų – kursai atsiėjo 1000 Eur (buvo galima mokėti ir dalimis).
Kursai pradedami trumpu įvadu apie peilius, jų tipus, galandimą ir priežiūrą, o tada pereinama prie padažų gamybos.
Prisipažinsiu, jog kai sužinojau, kad kulinarinių kursų metu nė neprisiliesiu prie maisto, žlugo ir antras mano lūkestis – patobulinti pjaustymo įgūdžius. Kaip tai daro maestro, stebėti buvo įspūdinga, tačiau savo pačios peilio valdymo (ne)talentą teko lavinti namuose.
Antroji pamoka skirta sriuboms bei prieskoniniams sviestams apžvelgti. Nuo trečiosios pamokos judame sotumo linkme – gaminamas plovas, troškinys, vėliau pereinama prie mėsos, paukštienos, žuvies ruošimo.
Priešpaskutinė pamoka skirta desertams, kurių buvo net 6. Nuo jų ragavimo ne tik širdis, bet ir smegenys apsalo, o tai man, didžiausiai smaližei Lietuvoje, daugiau nei priimtina!
Paskutinės pamokos metu išsipildė viena iš mano svajonių – gaminti „Gastronomikoje“ kartu su L.Čepracku. Nors man teko pjaustyti ir karamelizuoti obuolius (vos nepatyriau fiasko) bei vakuumuoti lašišą, laimės buvo apsčiai. Ši pamoka buvo skirta bendros vakarienės gamybai, ja vaišinosi ne tik kartu besimokę kulinarijos gerbėjai, bet ir jų antrosios pusės. Tądien šventiškai nuteikė ne tik bendra vakarienė, prie jos priderintų vynų meniu, bet ir akademijos baigimo diplomas su L.Čepracko parašu.
Žuvies, mėsos ar desertų ruošimas – toli gražu nėra viskas, ko išmokau kursuose. Mus, 8 mokinių grupę, šefas dar supažindino su įvairia virtuvės įranga ir technika, kurios prireikė ir mano pačios virtuvėje – čia atsirado įrankių ir indų, kurie labai palengvina darbą virtuvėje ar suteikia patiekalui ar jo patiekimui daugiau estetikos.
Plačiau atvėriau ne tik prieskonių spintelės dureles, bet ir požiūrį į mėgstamus/nemėgstamus produktus.
Beje, estetika kulinarijoje labai svarbi, tam, kad pradėtume valgyti akimis, skiriu vis daugiau laiko bei kantrybės. O dar atradau prieskonius, produktus ir jų derinius, kurių anksčiau nenaudojau – kursų metu juos pamilau ir dabar be jų nebeįsivaizduoju savo meniu. Pavyzdžiui, galvojau, kad nemėgstu kmynų, bet šefo pagaminta antis, kepta obuolių sultyse su kmynais tiesiog apstulbino. Plačiau atvėriau ne tik prieskonių spintelės dureles, bet ir požiūrį į mėgstamus/ nemėgstamus produktus.
Žinoma, išmokau ir kelias virtuvėje reikalingas maisto ruošimo technikas: nukaulinimo, vyniotinių paruošimo, kepimo druskoje. Jokia paslaptis, geriau pažinau ir patį šefą L.Čepracką, jis mielai dalijasi savo istorija ir patarimais apie... beveik viską. Nuo pat pirmos minutės šefas pakerėjo savo charizma, įtaigumu ir sugebėjimu valdyti publiką. Aišku, ne politinės, religinės ar asmeninės įžvalgos man pasirodė įdomiausios – labiausiai sužavėjo pašnekesiai apie puodus, hida-gyu jautieną, 80 Eur kainuojančią lėkštę ar tai, kaip kolagenas virsta želatina.
Kursams vadovavęs L.Čeprackas nenuilsdamas gali kalbėti apie maistą, atsakyti į visus klausimus apie grilius, termocirkuliatorius, kedro lenteles, gaidžio mėsą, „Michelin“ žvaigždes turinčius restoranus. Vienintelis dalykas, ko tokiuose kursuose reikėtų vengti, tai klausti: „kiek laiko virti?“ arba „kiek laiko kepti?“. Į šiuos klausimus gautumėte tokius atsakymus: „kol išvirs“ ir „kol iškeps“. O jei nuolat klausinėsite, kuo pakeisti sviestą, kitus pieno ar riebius produktus į mažiau kaloringus ar sveikesnius, jis lengvu rankos mostu gali jus nusiųsti į kursus „Valgyk ir lieknėk“ (jei tokie yra).
Iš tiesų kursų metu man net susidarė įspūdis, kad „skanu ir sveika“ neegzistuoja. Tokia ta prancūzų virtuvė, kurios mokslų baigimo diplomai įrėminti kabo „Gastronomikos“ restorane. Na, o mano virtuvėje nuo šiol išdidžiai kabo L.Čepracko kulinarijos kursų baigimo pažymėjimas. Gal net ir ne paskutinis.
Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad prieš pradedant lankyti šiuos ar panašius kursus, labai svarbu tinkami lūkesčiai. Jeigu dar nesate virėjas, tai juo nei per vieną užsiėmimą, nei per du mėnesius ir netapsite. Šie kursai skirti gastronomija besidomintiems ir savo namų virtuvės šefais norintiems tapti žmonėms.
Monika OLIV yra tinklaraščio „Švęsti gyvenimą“ socialiniame tinkle „Facebook“ autorė. Ji baigė ne vienus kulinarijos bei konditerijos kursus, aistringai domisi maisto gaminimu, o su savo sekėjais įvairiausių patiekalų receptais ir įspūdžiais iš gastronomijos pasaulio.
