Amerikoj susisiekia vaizdo skambučiais iš išmaniojo „iPhone 12“ telefono. Ir laukia, kol baigsis karantinas, nes nori pagaliau per porą valandų atskristi į Vilnių aplankyti anūkės.
Istorija kaip mokslu žavėjausi nuo vaikystės, bet dar labiau už vadovėlių skaitymą mėgstu klausytis gyvų žmonių pasakojimų. Tada gali justi, jog jų atsiminimai dar visai neseniai buvo šiandiena. Sunku patikėti, kaip dalykai pasikeitė per pastaruosius 50 metų. Štai mano pačios tėvai, kai vykdavo su šeima į Palangą, kelionei sugaišdavo visą dieną.
Teta, Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę, nuvyko į Vokietiją ir prekybos centre savomis akimis negalėjo patikėti. Lyg į stebuklą ji žiūrėjo į konditerijos skyriaus lentynas. Ten galima buvo jau paruoštos mišrainės nusipirkti – jokio morkų ir bulvių pjaustymo kubeliais, įsivaizduojate?!
O močiutė savo rankomis pagamintais megztiniais, kojinėmis ir kepurėmis žiemą šiltai aprengdavo visą šeimą. Kai kurios močiutės iki šiol taip daro. Ir jų vasaros užbaigimo tradicija metai iš metų – šiltnamio gėrybių konservavimas žiemai. Jei ir jums skaitant šias eilutes pirmas į galvą ateinantis klausimas yra apie tai, iš kur žmonės anuomet rasdavo šitiek laiko, suprantate, kur lenkiu.
Kartu su tobulėjančiomis technologijomis nežinia kelis kartus pagreitėjo gyvenimo ritmas. Ir nekalbu tik apie tą mažą procentą žmonių, kuriems darbo reikalais per savaitę tenka suskraidyti tarp trijų žemynų. Šiandien, na, žinoma, jei neūkininkauji atokiame kaime ar negyveni jogos stovykloje kur nors Goa, lėto laiko malonumų turi ne tiek ir daug. Statistinio mano bendraamžio dienotvarkė prikimšta susitikimų (gyvų ar per „Zoom‘ą“), skambučių, email‘ų, šalia jų laukia krūva darbų, nekantriai laukiančių, kol juos atliksi.
Be to, šiandien dažna darbo sritis reikalauja nuolatinio „rankos ant pulso“ laikymo, t. y. svarbiausių viso pasaulio naujienų žinojimo kone realiu laiku. O dar ir pasportuoti norisi reguliariai, kad sėdėdamas prie kompo mąstytojo pozoje nesustingtum. Ir atrodyti tvarkingai būtų gerai, kad kolegų kitoje ekrano pusėje neišgąsdintumei.
Tad jei anksčiau pačiam remontuoti namus, automobilį ar savarankiškai išsivirti uogienę pusryčių blynams buvo savaime suprantama, šiandien to nebedarome visai ne todėl, kad išlepome. O pirmiausia dėl to, kad laikas pasaulyje, nuolat bėgančiame maratoną sprinto greičiu, – didžiausias turtas bei prabanga. Ir išnaudoti šią prabangą norisi protingai.
Yra gyvenime dalykų, kurių už tave niekas nepadarys – už jokius pinigus. Nepasimėgaus karšta vonia bei genialiai parašyta knyga. Nepabučiuos mylimo žmogaus. Nepaskambins mamai paklausti, kaip praėjo jos diena. Nesusitiks su draugais. Nenueis pasivaikščioti pavasarėjančio miesto gatvelėmis.
O štai grindis išsiurbti tikrai gali siurblys robotas. Juos jau turi turbūt didesnė dalis mano draugų ir dauguma negali pirkiniu atsidžiaugti. Kaip ir prie skalbinių džiovyklės daug kas taip priprato, jog dabar be jos gyvenimą sunkiai įsivaizduoti gali. Ir nors yra žmonių, technologijose nuolatos ieškančių šėtono apžavų, tenka pripažinti – šitaip gyvenimą mums palengvinančiuose išradimuose nėra nieko blogo ar gėdingo.
Lygiai tas pats ir su maistu. Jei kepdamas tortus ar savomis rankomis raitydamas raviolius atsipalaiduoji ir medituoji – valio. Bet jei mintys apie vakarienės ruošimą po ilgos dienos kelia nebent beviltiškumo jausmą, gal vertėtų paklausti savęs „O kam?“. Juolab, kad maistas jau seniai nebeskirstomas tik į dvi kategorijas: „ruoštas namie“ ir „pusfabrikačiai“. Šiandien užtenka atsidaryti „Wolt programėlę“ ir rasti viską, ko geidžia širdis.
Nuo sveikuoliškų salotų iki rankų darbo koldūnų. Nuo sušių iki cepelinų „kaip pas močiutę“. Nuo toskanietiškos žuvienės iki šaltibarščių. Ir kol ant slenksčio pasirodys supermenas mėlynu termokrepšiu, visas pasaulio laikas priklausys tik tau ir tavo mylimiausiems.
