„Jei per pirmuosius metus neužsidarėme, yra šansų išgyventi“, – pranešime spaudai cituojamas ironijos nestokojantis L.Čeprackas ir pasakoja jau įpratęs prie keistuolių, kurie lygina „Ramenas ir pagaliukai“ sriubas su tomis, kurias ragavo Tailande ar Kambodžoje.
„Jiems man visada norisi pasiūlyti, kad paimtų į rankas geografijos vadovėlį ir pasimokytų. Tailandą ir Japoniją skiria 4 tūkstančiai kilometrų. Tai – milžiniškas atstumas, taigi lyginti Japonijos ir Tailando maistą būtų tiesiog nekorektiška. Kaip ir nekorektiška būtų reikalauti tikro lietuviško skonio Zimbabvėje pagamintuose šaltibarščiuose“, – sako L.Čeprackas.
Rameno paslapčių Japonijoje mokęsis virtuvės šefas tikina, kad rameną Lietuvoje skanaujantys japonai jį giria ir sako, kad jis 80-90 procentų atitinka japoniško rameno skonį. „Visiškai tokio pat Lietuvoje niekaip neišvirsi, – sako jis. – Nebent iš Japonijos atsigabentum vandenį, miltus ir kiaušinius, bet tuomet rameno sriuba būtų tokia brangi, kad nelabai kas ją Lietuvoje įpirktų“.
Antrąją rameno šliurpimo vietą Vilniuje atidaręs virtuvės šefas išduoda, kad dar vienu baru jo užmojai nesibaigia. „Savo rankovėje turiu dar daug tūzų, reikia tik tinkamo laiko jiems ištraukti“, – pripažįsta ir labiausiai džiaugiasi tuo, kad per tuos metus, kol gyvuoja „Ramenas ir pagaliukas“, japonišką sriubą pamėgo vaikai. „Neabejoju, tėvai džiaugiasi, kai vaikai neprašo picos, mėsainių ar keptų bulvyčių su kečiupu“, – sako L.Čeprackas.
