Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lietuvės ir latvio meilės istorijos vaisius – latviška sūrinė lietuviškame kaime

Rankdarbius kūrusi Eglė su Robertu, sūrininku iš Latvijos, susipažino vienoje mugėje. Jis negalėjo atitraukti nuo lietuvės akių. Ši pažintis netrukus baigėsi vestuvėmis ir išsivystė į bendrą šeimos verslą – vis labiau populiarėjančių latviškų sūrių fabrikėlį Kaišiadorių rajone. Dėl to Robertas sutiko persikraustyti į Lietuvos kaimą, o iki tol reta viešnia virtuvėje buvusi Eglė tapo sūrių eksperte.
Sūrinė „Ostvalds fabrica“
Sūrinė „Ostvalds fabrica“ / Valdo Kopūsto / 15min nuotr.

„Nešneka Robertas lietuviškai, nes kai aš pykstu, lietuviškai imu šaukti. Tai kai tik bandai kalbinti lietuviškai, galvoja, kad pikta“, – poros tarpusavio bendravimo subtilybes atskleidė atvirai pokalbį pradėjusi Eglė.

Neseniai jų namuose lankėsi žurnalistai, televizijos kameros, tad pora jau spėjo pasijusti mažutėmis žvaigždėmis. „Mūsų sūrinei – pusė metų, o jau žvaigždės „ant visos Lietuvos“. Lankydamiesi su savais sūriais vienoje iš mugių pusę tonos per 2 dienas pardavėme. Atsistotume dabar Kaziuke, „išneštų mus“. Kiti sūrininkai jau šnairuoja, ko čia nusipelnėm to dėmesio ir pirkėjų“, – tai, kad MB „Ostvalds Fabrica“ pagaminti sūriai pastaruoju metu – ant bangos, prisipažino sodybos savininkė.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“

Čia pat kiemelyje pora sukonstravo itin jaukią pavėsinę, kurioje vyksta gurmaniškos edukacijos. Įkūrė šalia ir sodelį. „Kai nusipirkome sodybą, joje stovėjo 11 ūkinių pastatų. Nėjo praeiti. Nugriovėme daug ką. Tik vieną seną kluoną palikome“, – aprodydama sūrinės aplinką, paaiškino Eglė.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“

Už tvoros pasigirsta vištų kudakavimas. Nuolat vaišinami kaimynai, kaip juokauja pašnekovė, sūrių neperka – vyksta natūriniai mainai.

Keliauja per turgelius ir muges

Užeiname ir į gamybines patalpas, pasisukiojame tarp didžiulių 30-ties litrų talpos puodų. Kas mėnesį čia perdirbamos 4–5 tonos pieno. Pluša fabrikėlyje pora tik dviese.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“

„Maža mūsų sūrinė – iki 100 kv. m dydžio, bet ją įrengdami turėjome pasiekti tokį patį lygį ir atitikti tokius pačius reikalavimus, standartus, kokie taikomi didžiosioms įmonėms, tokioms kaip „Pieno žvaigždės“. Turime leidimą eksportuoti savo sūrius, bet vasarą dar to nesiėmėme dėl pandemijos. Iš pradžių juk turi vykti pats, pristatyti tą sūrį, atrasti jo kelią į svečią šalį. Pirmiausiai akys krypsta į kaimynines šalis – Latviją, Lenkiją. Ar atradome tą sėkmingo įėjimo į rinką receptą? Manau, kad taip, neblogai mums sekasi, vykdome savo numatytus planus. Sūris neužsistovi“, – pjaustydama gardėsius, pasidžiaugė Eglė.

Pienas į sūrinę atkeliauja iš vietinių ūkininkų. Šie, tikėtina, apsidžiaugė, kad Liutonių kaime įsikūrė sūrininkai, nes šie moka už pieną daugiau.

Įdomu, kad Eglė ir Robertas yra pasiskirstę sūriais. Vyras, anot pašnekovės, gamina savo latviško recepto saldaus pieno sūrius. Jų – 8 rūšys: su kmynais, baziliku, čili, pomidoru, česnaku, juodagrūde, ožrage (populiariausias, nes suteikia riešutų poskonį) ir desertinis – su spanguolėm, apelsinais ir skrudintais riešutais.

„Lietuvoje įprasta sūrius gaminti iš rauginto pieno – tuo ir skiriasi latviški nuo lietuviškų“, – patikslino Eglė.

Feisbukas – visagalis. Parašai, kur būsi šį savaitgalį, ir pirkėjai važiuoja.

Kasdien sūrinėje ji praleidžia 5–6, jei užsakymų daug – ir 10 valandų, tad laisvalaikio pora nelabai turi, nes savaitgaliais savo produkcija prekiauja išskirtinių prekių turgeliuose bei mugėse. Roberto ir Eglės sūrių galima įsigyti ir keliose ekologiškų maisto prekių parduotuvėse, „Bačkonių“ restorane.

„Feisbukas – visagalis. Parašai, kur būsi šį savaitgalį, ir pirkėjai važiuoja“, – šyptelėjo Eglė.

Nebuvo virtuvės fanė

Maistas niekada nebuvo Eglės sfera. Iki sutikdama Robertą pašnekovė gyveno iš rankdarbių – apie 10 metų kūrė japoniškos technologijos šalikėlius.

„Esu baigusi siuvimą. Mano sfera – labiau menas. Kai panirau į šį verslą, turėjau ir virtuvėje atrasti kažkokį meną. Juk sūris gali būti pateiktas ir meniškai, atrodyti skaniai. Štai, keptas sūris – skanu su arbūzu ir balzamiko padažu. Atradimas! Taip ėmiau improvizuoti su sūriais, kad nebūtų nuobodu.

Aš šiame versle labiau užsiimu degustacijomis ir edukacijomis, lėkščių puošyba. Galima, prieš įsigyjant, atvažiuoti pas mus ir paragauti sūrių, pabandyti pagaminti. Degustacijų poreikis didelis, reiks plėstis, nes dabar galime priimti tik iki 20 žmonių grupę“, – šyptelėjo ji.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Eglės gaminama rikota su žolelėmis ir natūrali aviečių uogienė
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Eglės gaminama rikota su žolelėmis ir natūrali aviečių uogienė

Pas mus pirma buvo pastatyta sūrinė, o tik tuomet pagamintas sūris.

Eglė prisipažino, niekuomet negaminusi lietuviško sūrio. Iš pradžių ji bandė atkartoti gruziniškąjį. Pavyko gal iš 5 karto. „Pas mus pirma buvo pastatyta sūrinė, o tik tuomet pagamintas sūris“, – nusijuokė ji.

Tuomet ji išmoko pagaminti itališką rikotą bei kiprietišką sūrį „Limasolį“ – kepamo halumio atitikmenį.

„Nuotoliniu būdu išmokau to iš savo Kipre gyvenančios pusseserės, kuri, kaip ir aš, yra ištekėjusi už sūrininko. Tik ne latvio, o kipriečio“, – nusijuokė Eglė.

Kodėl tuomet Eglė neatsirado Roberto gimtinėje – Latvijoje? Pašnekovė paaiškino, kad čia ji jau turėjo įsigijusi namus, buvo tik ką įleidusi šaknis, tad kraustytis nežadėjo.

„Aš esu iš to paties kaimo, kuriame įkūrėme sūrinę – Liutonių. Buvau išvažiavusi 15-ai metų į Vilnių – „nepaėjo“. Mane visad traukė kaimas, reikia turėti daug reikalų, prisigalvoti iššūkių. Mieste buvo per maža erdvės, nenorėjau ja dalintis su kitais – norėjau turėti savo. Todėl grįžau atgal į kaimą ir nusipirkau šį namą, o paskui atsirado Robertas“, – savą istoriją perpasakojo Eglė.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Eglės kurtas kepamas sūris su arbūzu ir balzamiko padažu
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Eglės kurtas kepamas sūris su arbūzu ir balzamiko padažu

Keliauja ir mokosi iš sutiktų vietinių

Pajuokavau, kad Robertas ją „paėmė su kraičiu“. Šyptelėjusi Eglė atsakė, kad ir vyras turėjo kraitį, tik kitokį – verslo idėją, kurią dabar jie abu įgyvendina.

Tiesa, iš pradžių, kol Robertas gamino sūrius Latvijoje (savame ūkyje valdė su broliu šeimos sūrinę, sūrių gaminimo tradicijos atkeliavo iš močiutės), ta idėja jos neviliojo – Eglė laikėsi nuošalyje. Mintys apsisuko 180 laipsnių tuomet, kai prasidėjo namų kieme statybos.

„Kaip matote, man patinka kitokie sūriai. Tai ir gaminu tokius – gruziniškus, itališkus, kiprietiškus. Šią vasarą dar turėjome galimybę išvažiuoti į Sakartvelą. Pasisekė, nes ten, kalnuose, suradome vietinius, iš kurių mokėmės. Jų unikalus sūris, kaip aiškino, kitoks, nes karvės ganosi kalnuose. Įspūdingos ten pamokos buvo – vietiniai išdavė visas paslaptis“, – patikino Eglė.

Po šios kelionės gimė idėja – kad sūrinėje nevyrautų vien tik juodas darbas, ji su vyru važinėsis po užsienio šalis ir mokysis vietinių sūrių gaminimo paslapčių. Artimiausiuose planuose – Bulgarija ir jos brinzos receptas.

„Tokiu būdu galėsime ir pakeliauti, nes kai turi įmonę, to nelabai gali daryti, – patikino pašnekovė, besivilianti, kad darbas sūrinėje virs tik hobiu, ir ji galės grįžti prie rankdarbių. – Dabar tik kai būnu visiškai pervargus, kai nebesusidėlioja galvoje planai, išsitraukiu siuvimo mašiną. Tai yra terapija, nusiraminimas. Štai, vyras pastatė palapinę, tai iškart man reikėjo užuolaidas kirpti. Noriu grįžti prie to, kas yra mano“.

Susipažino mugėje

„Mes pirma apsiženyjom, o po to susipažinom, – paklausta, kaip prasidėjo jos ir Roberto meilės istorija, neįprastai atsakė Eglė. – Rugpjūtį sukako treji metai, kai draugaujam, švęsdami Naujus metus atšvęsim ir savo trejų metų santuokos sukaktį“.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“

Susipažino Eglė su Robertu mugėje Ventspilyje. Tuo metu abu labai daug dirbo, tad suprato, jog neturi laiko eiti į pasimatymus.

„Jis labai ilgai į mane žiūrėjo. Aš tik biški. Vėliau jis ėmė mane traukti per dantį, kad gyvenu kaime. Nesuprato, kas čia per pasididžiavimas, kodėl grįžau iš Vilniaus į kaimą. Manė, kad kokia netikus niekam. Aiškinau Robertui, kad kaime pulsuoja gyvenimas. Pasakiau: „Tam, kad tu suprastum, turi atvažiuoti“. Juk lietuviškas kaimas skiriasi nuo latviško. Pas mus kaime gyvena žmonės, kurie tai sau gali leisti – turi darbus, verslus. Mažai apleistų kaimų, mažai žvyrkelių – keliai išblizginti. Latvijoje kaime gyvena tie, kurie nieko daugiau nesugebėjo, niekur neišvažiavo. Yra Ryga ir yra kaimas“, – skirtumus perteikė Eglė.

Jis labai ilgai į mane žiūrėjo. Aš tik biški.

Robertas priėmė nusižiūrėtos moters iššūkį – ėmė ir atvažiavo į tą lietuvišką kaimą. Nuo pažinties dienos buvo praėjęs gal mėnuo. Atvažiavo ir liko. Net negrįžo į Latviją?

„Buvo grįžęs, kad sūrių pagamintų, – šyptelėjo Eglė. – Pirmuosius metus Robertas važiuodavo į Latviją, ten gamindavo sūrius, grįždavo čia ir važiuodavome abu į turgus bei muges – jis su sūriais, aš – su rankdarbiais. Gyveno taip tarp dviejų šalių. Tuomet aš atsidūriau vien toje sūrių karalystėje, o jis – vien lietuviškame kaime“.

Tai nuo ko vis dėlto viskas prasidėjo – meilės ar sūrių?

„Kai kartą paklausė to mūsų, Robertas atsakė: „Pirma mes pasimylėjome...“. Jis norėjo pasakyti „įsimylėjome“, bet ta lietuvių kalba...“, – prisiminusi nusijuokė Eglė.

Į kokį gi kaimą atsikraustė latvis? Pasak pašnekovės, Liutonys – itin gyva gyvenvietė, kurioje, neįprastai, maža garbaus amžiaus žmonių.

„Čia visi kažką veikia. Kas mėsas rūkina, kas tortus, vieno kąsnio užkandėles ruošia. Per karantiną, kai nebuvo galima keliauti tarp savivaldybių, juokėmės, kad mums nėra baisu – visą pramonę turime čia, galime išsiversti“, – patikino Eglė, ant stalo dėdama lėkštes, su ką tik čia pat, kieme, iškeptu sūriu bei salotomis.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Sūrinė „Ostvalds fabrica“

O minėtas arbūzo ir kepto sūrio bei balzamiko padažo derinys – išties tobulas! Popietė poros pastatytoje pavėsinėje, saulės atokaitoje, neprailgsta. Tikrų tikriausias modernus stalas kaimiškame kieme, ant kurio po kruopelytę patiekiama įvairių šalių virtuvės tradicijų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?