Šiandien, mes puikiai informuoti, kad jie – toli gražu ne pats autentiškiausias mūsų kulinarinis paveldas. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to lietuvių šeimose didžkukuliai verdami rečiau.
Tikrąja didžkukulių kilmės šalimi dažnai vadinama Vokietija. Bulvės – šiandien tokia mums artima daržovė – į Lietuvą atkeliavo ne taip ir seniai, XVII amžiaus pirmojoje pusėje, kai kitose Europos šalyse jau buvo puikiai žinomos, auginamos ir valgomos ilgus metus. Pasak istorinių šaltinių, pirmieji bulves lietuviškuose daržuose ėmė auginti vokiečių kolonistai. Iš pradžių šią iš Vokietijos atsivežtą daržovę jie augino ir naudojo tik savo reikmėms, tačiau po kelių dešimčių metų, pradėjus rengti turgus, vokiečiai su bulvėmis atkeliavo ir čia – į turgaus aikštes.
Iš pradžių nedrąsiai pirkta ir ragauta nauja daržovė greitai prigijo lietuvių ūkiuose ir namuose – ilgai netruko, kol lietuviai suprato, kokia tai puiki, soti, maistinga ir nebrangi daržovė. Galiausiai ir patys Lietuvos žmonės savo žemės laukus pradėjo užsodinti bulvėmis. Kadangi šias daržoves dažniausiai augindavo valstiečiai, nors patiekalai iš jų buvo ruošiami ir Lietuvos dvaruose, bulvės visais laikais atstovavo kaimišką valstiečių virtuvę.
Šiandieninė lietuvių karta neprisimena savo dienų be bulvių ir be vieno iš populiariausių bulvinių patiekalų – didžkukulių. Atsižvelgiant į tai, natūralu, kad juos labai norėtųsi vadinti tradiciniu lietuvių patiekalu. Vis gi pirmasis didžkukulių receptas lietuviškose knygose yra aptinkamas tik 1937 m. Kaune išleistoje knygoje „Namų ūkio šeimininkėms“. Taigi, didžkukulių istorija Lietuvoje nesiekia nė 100 metų, dėl ko būtų neteisinga juos vadinti mūsų kulinariniu paveldu. Nepaisant to, negalime neigti, kad tiek bulvės, tiek didžkukuliai – svarbi lietuviškos virtuvės dalis, leidusi Lietuvai sėkmingai ir pakankamai sočiai ištverti net sunkius sovietmečio laikus, kai maisto produktų pasirinkimas toli gražu nebuvo toks gausus kaip šiandien.
Nors šiuolaikinėje virtuvėje ypač vertinamos improvizacijos, ir tuos pačius dar mūsų močiučių ruoštus patiekalus galime pagaminti visiškai kitaip ir moderniai, kartais verta bei įdomu prisiminti ir senąją Lietuvos kaimų virtuvę. Pavartę senas receptų knygas, suradome ir jums pateikiame kelis populiarius senosios lietuvių virtuvės įdarų receptus didžkukuliams. Vienus gal žinote, kiti galbūt bus dar neragauti. Gaminkite, išbandykite ir vertinkite – skanaus!
DIDŽKUKULIŲ ĮDARAI:
- Jautieną ir varškę (arba virtas bulves, jeigu vietoje varškės naudojate jas) sumalkite mėsmale.
- Supilkite grietinę, įberkite maltų juodųjų pipirų arba mairūno ir druskos pagal skonį. Gerai išmaišykite.
- Didžkukulius su jautienos įdaru patiekite su spirgučiais arba su tirpintu sviestu ir grietine.
- Sūdytus grybus pamirkykite vandenyje. Tuomet nupilkite, sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir išvirkite.
- Paruoštus grybus ir lašinukus sumalkite mėsmale. Sumaišykite su įkaitintoje keptuvėje pakepintais kapotais svogūnais, kiaušiniu, maltais džiūvėsėliais.
- Pagardinkite druska pagal skonį ir viską gerai išmaišykite.
- Didžkukulius su grybų įdaru patiekite su spirgučiais arba grietine.
- Varškę pertrinkite.
- Lašinukus paspirginkite keptuvėje.
- Varškę sumaišykite su lašinukais, sviestu, grietine, kiaušiniu, mėtomis arba peletrūnu. Įberkite druskos pagal skonį. Viską gerai išmaišykite.
- Didžkukulius su varškės įdaru patiekite su sviestu, grietine ir spirgučiais.
- Kiaulieną sumalkite mėsmale.
- Supilkite grietinę, įberkite maltų juodųjų pipirų arba mairūno ir druskos pagal skonį. Gerai išmaišykite.
- Didžkukulius su kiaulienos įdaru patiekite su spirgučiais arba su tirpintu sviestu ir grietine.
Receptų šaltinis: „Lietuviški patiekalai“ (1991 m.). Sudarytoja Julija Kairienė
