Gatvėse šalta, jose tik skubantys iš darbo namo, iš darbo į knygų klubo susiėjimą, iš darbo į parduotuvę, barą ar pas draugus. Lekiantys, nes šalta, nors koks ten šaltis, jei vis dar važinėji dviračiu ir tingi traukti pūkinę striukę. Tas dvi savaites po naujųjų Berlynas pagaliau priklauso berlyniečiams. Niekas čia nevyksta, niekas dar neprasidėję, galima ramiai įsitaisyti mėgstamoj kavinėj su kavos puodeliu ir mėgstamu žurnalu rankoje...
Ir tada, po to trumpo atokvėpio, lyg cunamis į miestą įsiveržia Žalioji savaitė – didžiausia Europoje maisto pramonės ir žemės ūkio mugė, rengiama jau 80 metų, Joje reprezentuojasi visos save gerbiančios šalys, ten nutįsta kilometrai stendų ir eilės prie įėjimo, dirba dešimtys tūkstančių dalyvių ir aplanko pusė milijono žmonių. Ten galima pasigrumdyti su minia ir prisiragauti bei prisipirkti visokių įdomių ir skanių dalykų. Berlyno viešbučiai ir taksistai vėl trina rankas, miestas vėl pilnas atvykėlių, kurie, ištrūkę iš parodų centro skuba mėgautis miesto malonumais. Tik dėl Žaliosios savaitės ateinantį sekmadienį Berlyne dirbs parduotuvės, kas nutinka labai retai – tik dešimt sekmadienių per metus.
Ir ne vien parodų centras knibžda žmonėmis. Žalioji savaitė pritraukia ne tik žemės ūkio gerbėjus, bet ir sukelia didelę protesto bangą. Praeitą šeštadienį prie Brandenburgo vartų net buvo pastatyta scena, kur audringas kalbas rėžė visi tie, nepritariantys gyvūnų išnaudojimui ir planetos teršimui, o į masinę demonstraciją centrine miesto gatve buvo susirinkę virš dvidešimties tūkstančių dalyvių.
Žaliojoje savaitėje pirmą kartą buvau po dešimties metų pertraukos. Kadangi turėjau šiek tiek pagelbėti Lietuvos stende, parodos apžiūrėjimui neturėjau daug laiko, bet šį tą įdomaus pavyko atrasti, tad dalinuosi su jumis tuo, kas mane pačią nustebino.
Meškos konservai
Kaimynai estai savo stende siūlė elnienos, šernienos ir kitų laukinių gyvių, bet labiausiai nustebau radusi konservuotos meškienos. Niekad nepagalvojau, kad Estijoje apskritai gyvena meškos ir kad net išduodami leidimai kasmet po keliasdešimt jų nušauti. Kai paklausiau, koks gi tos meškos skonis, stendo darbuotojai atsakė, kad nieko ypatingo, žvėriena, ir tiek, o 15 eur kainuojančias dėžutes labiau perka pasipuikuoti norintys rusai.
Latviškos kanapės
Ne, braliukai suktinukių dar nepardavinėjo, tačiau kanapinis alus stovėjo visuose stendo kampuose. Alus kaip alus, skoniu labiau primenantis girą, bet pardavėja įspėjo neapsigauti, nes jo stiprumas – net septyni laipsniai. O kanapių ekstrakto vos šlakelis. ir turbūt labiau dėl pavadinimo, nei dėl skonio.
Lietuviški atradimai
Natturelly produktas – Šaltalankių tyrė su baisiai sveika uoga acerola. Pardavėjai sakė, kad užtenka vos vieno stikliuko ryte ir vitamino C dienos dozė bus viršyta. Patikėjau ir dabar dieną pradedu kilnodama stikliuką.
Kitas mano atradimas, nors Lietuvoje jau senai žinomas kremas Evija. Sako, užgydo visas žaizdas, padeda nuo reumatų ir peršalimų. Sako, tie patys vokiečiai kasmet sugrįžta pasipildyt atsargų ir paž-erti gamintojams komplimentų. Nusipirkau su keniu ir su levandomis, teks laukti, kada prireiks.
Suomių likeriai
Suomija šiemet yra pagrindinis mugės svečias, jų stendas didžiausias, bet nuobodokas. Didelėje scenoje vyko įvairūs koncertai, kavinėje girtuokliavo suomių draugai, o pakraščiuose išdėstytuose stenduose stovėjo mandagios ir kuklios pardavėjos.
Susipažinau su viena, kuri siūlė likerius iš savo ūkio Suomijos šiaurėje, visai šalia Laplandijos. Apsisprendžiau net paragauti vieno, nes pagamintas buvo iš uogų gražiu pavadinimu – cloudberry. Lietuviškai ji skamba visai neromantiškai – ne debesų uoga, o arktinė tekšė. Kad ir kaip ji vadintųsi, ragavau pirmą kartą.
Norvegiškos žuvys
Sumuštiniai su lašiša, ikrais ir kitom brangiom žuvim – pirkit kiek tik norit. Bet mane labiausiai nustebino sukabintos didelės džiovintos žuvys. Pasirodo, kad neparduodamos. Paklausiau pavadinimo, bet nesugebėjau įsidėmėti, tik, praeinant pro stendą, atsilupti jos gabalėlį, kurį čiulpiau dar pusvalandį vaikštinėdama po šiltesnių kraštų sales.
Prancūziška klasika
Pas prancūzus stebino gražiai išdėliotų amžinųjų vertybių gausa. Kam verstis per galvą ieškant naujų produktų, jei pasaulis pamišęs dėl prancūziškų klasikinių dešrų, sūrių, alyvuogių,vynų. Austres ragavau trečią kartą gyvenime, bet pirmąkart nustebau, kaip puikiai jos tinka prie gero šampano.
Vakaras, kaip ir tikėjausi, baigėsi Bernelių užeigos cepelinais, farširuotom lydekom ir skrabalais kraują kaitinančiomis lietuviškomis melodijomis savame stende, bet 80 kg sveriantis sūris visgi sugebėjo nustebinti ir išvaizda ir skoniu.
