Vilniečiams jos pristatomų daržovių krepšelių sudėtyje, be kitų gėrybių, jau kurį laiką figūruoja ir tomatilai.
Kaip pasakoja pašnekovė, ši daržovė yra kilusi iš Centrinės Amerikos, ji yra pomidorų ir bulvių giminaitė, neatsiejama nuo vietinės virtuvės, ypač meksikietiškos. Nors pastaraisiais metais paplitęs pavadinimas „tomatilai“, iš tiesų taisyklingai lietuviškai reikėtų ją įvardinti „filadelfine dumplūne“ ar „filadelfiniais dumplainiais“. Visai gali būti, kad geriau pažįstate kitą šios augalų rūšies vaisių – desertams dažniausiai naudojamus ryškiai geltonus peruvinės dumplūnės (ar dumplainio) vaisius. Pastarieji vaisiai yra saldūs, o tomatilai labiau daržoviški, paprastai naudojami rimtiesiems patiekalams ir pagardams ruošti.
Augalas be kaprizų
E.Mikolaitytė šiais metais augino 4-ių veislių tomatilus ir veda jų bei pomidorų paralelę – kaip pomidorų veislių yra daugybė, o vaisiai skiriasi ir dydžiu, ir spalva, ir skoniu, lygiai taip pat ir tomatilai.
„Tai augalas, kuris tikrai nėra kaprizingas, net tos ligos ir bėdos, kurios kartais apninka pomidorus, jam nebaisios. Auga lyg kokia piktžolė – štai pernai jų su visomis sėklytėmis atsirado komposto krūvoje, o šiemet sėjasi visame darže. Tai atsparus augalas, šilumos mėgėjas, tik jo vegetacija ilga. Tie, kas nori sulaukti vaisių, turėtų anksti pavasarį pasėti sėklytes, o vėliau perkelti daigus į atvirą dirvą. Šiltnamyje jų auginti neverta, nes itin išveši lapai, užima labai daug vietos“, – augimo subtilybes komentuoja ji.
E.Mikolaitytė pasakoja, jog jei pasėja sėklas kovo mėnesį, įprastai tomatilų desrlių pradeda skinti rugpjūčio pradžioje. Šiemet daugelis daržovių apie porą savaičių vėluoja, tad dabar ir yra pats lietuviškų tomatilų pikas. Daržovės ima nokti pradedant nuo augalo apačios ir tai tęsiasi iki pat šalnų. Pagrindinis požymis, kad šią gėrybę jau galima skinti – praplyšta ją dengiantis sausas apvalkaliukas. Augalas puikus dar ir tuo, jog dera gausiai, anot pašnekovės, vienai šeimai savoms reikmėms pakaktų kokių 6 augalų.
Nuskintus ar nusipirktus tomatilus reikia laikyti panašiai kaip pomidorus – sausoje vietoje, pavyzdžiui, dėžėje, šaldytuvas tam nereikalingas. Beje, ūkininkė priduria, jog daug ką nustebina, jog iš apvalkaliuko išluptas tomatilas yra gerokai lipnus. Tai natūrali savybė, nereikia to bijoti, šis lipnumas labai lengvai nuplaunamas.
Beje, pašnekovė prisimena, jog pati marinuotų tomatilų yra ragavusi vaikystėje, tad jie mūsų kraštuose tikrai nėra egzotika. Greičiau tai kurį laiką primiršta ir vėl sugrįžusi daržovė – kaip kokie smidrai.
Žymus produktas – švelniai pikantiškas padažas
„Cisineros“ vaisiai yra žali ir gerokai primena dar nesunokusius pomidorus.
Bene popoliariausia tomatilų veislė vadinasi „Cisineros“, jos vaisiai yra žali ir gerokai primena dar nesunokusius pomidorus, kad tai kažkas kito, liudija tik čežantis apvalkaliukas.
Būtent iš šios rūšies tomatilų dažniausiai gaminamas populiarus padažas „Salsa Verde“, be kurio Meksikos virtuvė vargiai įsivaizduojama. Pagrindinės šio padažo sudedamosios dalys, be tomatilų, yra žalios aitriosios paprikos, žaliosios citrinos (laimo) sultys bei šviežios kalendros. Padažas išeina labai gaivus, švelniai pikantiškas, jis idealiai tinka su įvairia kepta mėsa, naudojamas „konstruojant“ takus (tacos), valgomas su kukurūziniais ar iš pakepintų tortilijų pagamintais traškučiais.
Šis padažas labai patinka ir pačiai pašnekovei, ypač, kai yra valgomas vos pagaminus. Anot E.Mikolaitytės, galima „Salsa Verde“ ir konservuoti vėlesniam valgymui, bet tuomet padažą reikia pavirti ir dėl tos jis parūgštėja, nebelieka charakteringo šviežių kalendrų aromato. Beje, apie kalendras – tiems žmonėms, kurie šių žalumynų kategoriškai nemėgsta, ūkininkė pataria jas keisti petražolėmis, skonis nebus toks autentiškas, bet vis tiek puikus.
Nuo salotų iki troškinių ar džemo
Marinuotų tomatilų skonis kiek primena žalią pomidorą, tik be šiam būdingo karstelėjusio prieskonio.
Kokiems dar patiekalams tomatilai tinka? „Žalius juos galima pjaustyti į įvairias salotas, egzotiškas, gaivus, vaisiškas jų skonis gerai derės. Yra žmonių, kurie tomatilus valgo vienus, kaip kokius pomidorus. Žinoma, galima juos ir kepti, troškinti, savo vaisiškumo jie tada neteks, bet galima bandyti įvairias kombinacijas. Aš pati pernai tomatilus marinavau, panašiai kaip agurkus ar pomidorus. Buvo labai skanu! Skonis šiek tiek primena žalią pomidorą, tik be šiam būdingo karstelėjusio prieskonio. Tai nebuvo koks nors didžiulis stebuklas, bet visada bus juos mėgstančių. Esu mačiusi net iš tomatilų gamintų pastilių, uogienių, tam jie tikrai tinka, nes turi daug pektino, tad gerai stingsta“, – panaudojimo galimybių žeria pašnekovė.