Tie, kas bent kartą mėgino marginti kiaušinius tradiciniais būdais žino: įdomiausiais raštais išpiešti kiaušinius – kruopštus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas. „Tačiau tai – puikus užsiėmimas visiems, kurie mėgsta tobulėti ir supranta terapinį šio proceso poveikį“, – sakė atviras marginimo dirbtuves sostinės „Benedikto“ turguje surengusi E.Bazaraitė.
Ji neabejoja, kad marginti velykaičius yra labiau žaidimas nei darbas. O žaidimas kasdienybėje yra jėgas grąžinanti veikla. „Mūsų seneliams tai irgi buvo proga žaisti. Juk Velykos – galimybė susitikti, pabūti su artimaisiais ir atrasti savyje kūrybos galias“, – teigia ji.
Pirmasis E.Bazaraitės margutis, kiek ji prisimena, buvo pirmapradžio chaoso interpretacija, – margino jį trejų. Eglės mama – tautodailininkė Dalia Bazarienė, su kuria Eglė ir parašė knygą „Savas margutis“, mama žiniomis ir sugebėjimais visada dalinosi su šeimos nariais. „Žinojau, kaip virti kiaušinius, ką daryti su suskilusiais, kaip marginti, kaip laikyti pirštą, kad tiksliau pavyktų paišyti, kaip skutinėti, kaip dažyti“, – pasakoja architektė ir priduria, kad margindamos kiaušinius kartu su mama praleido daugybę vakarų.
Kuo didesnis marginamas kiaušinis – tuo daugiau erdvės, kurioje galima komponuoti įvairius raštus.
Sąsajų tarp architektūros ir margučių Eglei ilgai ieškoti nereikia. „Kiaušinis yra namas tikrąja to žodžio prasme, – šypsosi ji, – Margutis – tai kūrybiška namo transformacija, įprasminanti bet kurios gyvybės teisę į išskirtinumą, į savitą mikrokosmosą. Tokia yra ir architektūros paskirtis – suteikti išskirtinumą statiniui, kurį sukūrėme pagal būsimojo jo šeimininko poreikius ir vidinį pasaulį. Kuo statinys didesnis, tuo daugiau pasaulių jame turi tilpti. Kuo didesnis marginamas kiaušinis – tuo daugiau erdvės, kurioje galima komponuoti įvairius raštus.“
Lietuviams į kraują įaugusį užsiėmimą knygos „Savas margutis“ autorė skleidė ir Portugalijoje, kur kurį laiką gyveno. Ten ji net penkerius metus rengė kūrybines margučių marginimo dirbtuves. Mergina tiki, kad iš senųjų tikėjimų kilęs margučių marginimas lengvai randa atgarsį įvairiuose kraštuose. Mažojo meno forma, kurią praktikavo daugybė kartų, sudominti užsieniečius yra paprasta. Ypač kai jie pajunta, kad toks užsiėmimas teikia nepaprasto malonumo.
Nepaprasto malonumo kiaušinių marginimas teikė ir susirinkusiems į marginimo dirbtuves turguje. Dalyvių amžius buvo įvairus – nuo 3 iki 75 metų. „Tikrai mėginsime namuose“, – kalbėjo dirbtuvių dalyviai ir džiaugėsi galimybe įdomiausiai išmargintus kiaušinius parsinešti namo.
Keletas praktinių E.Bazaraitės patarimų, kad margučiai išeitų gražūs:
- kiaušinį rinkitės kuo šviesesnį ir žiūrėkite, kad lukštas būtų tvirtas;
- iš metalinės adatėlės ir paprasčiausio pieštuko pasigaminkite įrankį – adatėlę pritaisykite prie pieštuko;
- įsigykite natūralaus bičių vaško, tinka tik toks, kuris neturi priemaišų;
- vašką ištirpinkite mažame metaliniame indelyje, statykite jį ant mažos elektrinės plytelės ar specialios žvakidės;
- jei vašką nuolat kaitinsite ir jis bus pastovios temperatūros, galėsite kurti tolygų raštą iš panašių elementų – taškelių ir brūkšnelių;
- kiaušinį marginkite šiltą – prie šalto kiaušinio vaškas nekibs, o ant pernelyg karšto – liesis;
- tradicinis marginimo būdas, kai margučiai visada pavyksta, yra dažymas svogūnų lukštais. Galite išmėginti raudonųjų svogūnų lukštus, raudonuosius kopūstus, juodalksnio ar ąžuolo žievę;
- sintetiniai dažai leis praplėsti spalvų paletę, tačiau tokie kiaušiniai bus tinkami tik dovanojimui, jokiu būdu negalėsite jų valgyti. Nebent naudosite valgomuosius dažus, kurie pasirodo prekybos vietose prieš Velykas. Tačiau šie dažai yra naudojami šalti, jų negalėsite kaitinti, todėl ant margučio liks sušalusio vaško tekstūra;
- dar vienas itin tradicinis lietuviškas būdas yra skutinėjimas. Tai daugiau laiko užtrunkantis, tačiau patogus procesas – jam reikia žymiai mažiau ruoštis, o skutinėti galima bet kada ir bet kur;
- džiaukitės net ir tada, kai nepavyksta. Noras tobulėti anksčiau ar vėliau duoda rezultatą.
