Lietuvoje pirmieji kinų restoranai pradėjo kurtis iš karto šaliai atgavus nepriklausomybę – nuo 1994 metų, tad Azijos virtuvė lietuviams jau nėra jokia naujiena. Neužilgo pradėjo kurtis ir japoniški restoranai, kurių patiekalai, tokie kaip Sushi, Sashimi ar Nigiri – taip pat jokia japonų virtuvės egzotika. Maža to – per pirmąsias karantinines šv. Kalėdas nemažai lietuvių savo šventinį stalą nukrovė būtent šiais tolimosios Azijos šalies tradiciniais valgiais.
Apskritai Lietuvoje, ir ne tik Vilniuje, bet ir kituose didmiesčiuose ar mažesniuose miesteliuose galima rasti kavinių ir restoranų, kuriuose siūlomi ir Azijos patiekalai, ir Kaukazo (armėnų, sakartvelų), ir Pietų Amerikos ar įvairių Afrikos valstybių tradiciniai patiekalai. Taigi, galima būtų daryti išvadą, kad lietuviai jau įprato prie visų pasaulio tautų virtuvių ir nebeįsivaizduoja savo kasdieninės virtuvės vien tik su žydiškais kugeliais, cepelinais ar šaltibarščiais.
Ieškodami skonių įvairovės, lietuviai noriai lankosi itališkose picerijose, norėdami autentiškų barščių – ukrainiečių restorane, Miso sriubos ar Rameno – japoniškuose, vietnamietiškuose restoranuose. O ką jau bekalbėti apie iš Mongolijos atkeliavusius virtinius, skrylius, koldūnus ar totorių – karaimų kibinus.
Smagu yra tai, kad skirtingas tautas ir jų tradicijas galima pažinti per maisto kultūrą net neišvykus iš šalies. Tačiau jei dar tokie restoranai ar maisto gamintojai yra tikri tų šalių gyventojai, galintys pasiūlyti autentiškus ir pagal originalią bei tradicinę receptūrą pagamintus patiekalus?
Vilniaus centre tarp žydų sinagogos ir žydų bendruomenės pastato Pylimo gatvėje veikia arabiškas restoranėlis „Shawarma Falafel and Hummus“, kuriame maistą ruošia į Lietuvą atvykę musulmonai. Jame valgo ar maistą išsinešti užsisako ne tik lietuviai, bet ateina ir žydai, o kas nuostabiausia, tai kad krikščioniškame mieste judėjai atėję į šią maitinimo įstaiga pasisveikina As-salamu alaykum ir nekyla jokia neapykanta ar nepakantumas prieš kitos tautybės ar religijos asmenis.
Į Lietuvą atvykusių imigrantų iš Arabų (Marokas, Palestina, Egiptas, kt.), Kaukazo (Armėnija, Sakartvelas, kt.) ar slaviško (Ukraina, Baltarusija, kt.) regiono šalių restoranai veikia ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Tad smagu, jog Lietuva nėra izoliuota šalis ir yra atvira įvairių tautų, kultūrų ar kitos religijos atstovams, kurie tikrai čia gali integruotis ir kurti pridėtinę vertę tiek sau, tiek ir pačiai valstybei. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje po BREXIT iškilo iššūkiai – drastiškai sumažėjus ūkiuose ir aptarnavimo sferose dirbančių imigrantų, likusiems darbuotojams privalo kelti atlyginimus daugiau nei dvigubai. Lietuvoje taip pat susiduriama su darbo jėgos trūkumu – Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė teigia, kad į Lietuvą būtina įsivežti bent 500 ukrainiečių ar baltarusių, kadangi aptarnavimo sektoriuje ypatingai trūksta aptarnaujamojo personalo.
Tad nenorėdami, kad atėjus į kavinę ar restoraną kasdien gautume tik šaltibarščių, o galėtume paskanauti ir Miso sriubos, pašliurpti Rameno ar sukirsti tadžine garuojantį troškinį, turime būti atviri, pakantūs ir svetingi iš įvairių pasaulio šalių atvykstantiems žmonėms.
„Kur nėra sąlygų laimei, ten nepakanka jų ir dorybei. Dorybei, kaip ir kūnui, reikia maisto, drabužių, šviesos, oro, būsto“, – Liudvigas Fojerbachas.
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.
