Palangos J.Basanavičiaus ir Vytauto gatvėse nuo šių metų birželio veikiančiose „Motiko“ vasaros terasose parduodamus ryškius, apvalius ledus kai kurie iš pažiūros sumaišo su muilo gabaliukais.
Neįprasta deserto išvaizda nuo praėjusios vasaros buvo pažįstama tik vilniečiams – pernai sostinėje Jorūnė atidarė tris prekybos vietas. Vienur galima prisėsti, kitose japoniškieji ledai parduodami tik išsinešti, o kurorte desertinė įkurta vietoje, kurioje anksčiau buvo kepami olandiški vafliai.
„Kai atsidarėme Vilniuje, sulaukėme daug žinučių, ar atidarysime kavines kituose miestuose. Visi didžiųjų miestų gyventojai juk suvažiuoja vasarą į Palangą. Čia ir galės paragauti. Logiška?“, – nusijuokė Jorūnė.
Vilniuje mochi siūloma valgyti su auksiniais pagaliukais. Klientams tai palieka įspūdį, tačiau Palangoje šios detalės atsisakyta.
„Tai ne medinis pagaliukas, jie labai gražūs ir brangūs – kaip įrankiai. Vagia“, – paaiškino Jorūnė.
Per dieną Vilniuje vidutiniškai nuperkama apie 1000 šių skanėstų, Palangoje – apie 650.
Tinkami ir veganams
Smaližių širdis visame pasaulyje užkariaujantys mochi ledai gaminami su ryškiaspalviais iš ryžių miltų pagamintas apvalkalais. Augalinės grietinėlės kremas viduje – veganiškas (tik du pasiūloje esantys mochi yra ne veganiški), tad šiuos desertus ypač vertina tos šeimos, kurios augina pieno baltymui alergiškus vaikus.
Palangoje siūloma paragauti 13 skirtingų skonių japoniškųjų ledų. Populiariausi šiuo metu – mango, pistacijų ir žaliosios arbatos (matchos). Palangiškiai, kaip pastebėjo pardavėjos, labiau renkasi vaisinius ledus. Vaikų mėgstamiausi – braškiniai ir su mėlyne.
„Tiekėjai turi ir įmantresnių skonių, pavyzdžiui, šampano, bet žino, kad jie ne taip gausiai parduodami, tad atkalbėjo bandyti. Dėkinga visatai, kad partneriai varomi ne tik pinigų variklio, bet turi ir žmogiškumo faktorių. Girdime ir klausome, kas pasiteisina, o kas ne kitur. Pati negalėčiau nieko parduoti, kas pačiai netinka ir nepatinka. Negalėčiau vykdyti šios veiklos, jei žinočiau, kad yra kokia sudėtinė dalis, kuri ateityje pakenktų vaikui. Mochi gaminami iš gryno produkto, nėra susintetintų medžiagų“, – patikino Jorūnė.
Ledai tiekiami su uogomis ir vaisiais, yra tinkami dalintis – pjaustomi į dvi ar net 4 dalis. Skirtingai nei įprasti ledai – netyžta, visuomet išlaiko savo formą bei tas pačias skonines savybes.
Nors naudojamas cukranendrių cukrus (kitaip nepavyktų pagaminti tąsaus apvalkalo), vieno mochi kaloringumas siekia apie 120 kcal, tačiau ledai – itin sotūs: užteks suvalgyti vieną ar du.
„Valgant atrodo, kad desertas riebus, bet tai – tik apgaulė“, – patikino pašnekovė.
Deserto vienetas įkainotas 3,5 euro.
Priverčia atsipalaiduoti ir lukterti
Tiekiami mochi ledai ištraukti iš šaldiklio. Rekomenduojama palaukti 10 minučių, kol jie kiek patirps, įgaus tinkamiausią konsistenciją, tad klientams kartu paduodami ir žavūs „smėlio“ laikrodžiai. Juose laikas bėga ne iš viršaus į apačią, o atvirkščiai.
„Laikrodžiai skleidžia tam tikrą žinutę. Šių dienų tempas – didžiulis. Visi lekia, kala pinigus, skuba uždirbti, bet neturi, tikėtina, net laiko išleisti jų. Trūksta laiko atsisėsti, pabendrauti. Arba visi sulindę į telefonus. Tad mūsų laikrodžiai duoda ženklą, kad būsimos 10 minučių turi būti skirtos ramybei, atsikvėpti, išgeri arbatos, pasimėgauji aplinka ir tik tuomet skanauti. Reikia sustoti, pajausti akimirką žavingą“, – paaiškino desertinės savininkė.
Kaip paaiškino Jorūnė, japoniškus ledus galima valgyti tiek šaltus (tuomet bus panašesni į ledus), tiek atšilusius – primins sufle, putėsius.
„Daugelis valgo mochi rankomis, plėšo. Tikrasis mochi Japonijoje valgomas tąsus. Seniau juos skanaudavo imperatoriai. Tai buvo desertas, ragaujamas tik kartą per metus – švenčiant Naujuosius. O dabar – įprastas desertas einant į svečius, dėkingumo simbolis, draugiškumo gestas“, – paaiškino Jorūnė.
Įsigijus pakuotę (vieno, trijų ar šešių mochi) šių skanėstų, galima namuose pakartotinai vėl kišti į šaldiklį, kad sustingtų. Desertų galiojimo laikas – metai. Ir tik dėl to, kad tai – šaldytas produktas.
Daugelis valgo mochi rankomis, plėšo.
Jorūnė desertinėje Palangoje siūlo paragauti ir naminių šerbetų bei limonadų, kurių skoniai taip pat nukels į Japoniją. Pavyzdžiui, vienas gėrimas yra tiekiamas su rūgščiu, lietuviams neįprastu yuzu vaisiumi (panašu į lietuvišką svarainį).
Planuoja Jorūnė prie Palangos desertinės organizuoti ir muzikinius vakarus.
Idėją užčiuopė parodoje
Japonijoje desertinės vadovė niekuomet nėra buvusi, bet aplankyti šią šalį labai norėtų. Paklausta, iš kur tuomet sužinojo apie japoniškuosius ledus, kurie gali būti ir pyragėlių ar sausainių pavidalu, vilnietė ėmė pasakoti apie prieš 4-erius metus įvykusią jos širdies draugo išvyką į parodą Prancūzijoje.
„Iš ten jis ir parsivežė mochi desertų idėją. Papasakojo ragavęs kažkokius spalvotus kamuoliukus. Man to užteko. Ėmiau ieškoti internete informacijos apie juos, kur įsigyti. Iškart norėjau atvežti į Lietuvą, nes čia jų nebuvo. Entuziazmo netrūko“, – šyptelėjo Jorūnė.
Paieškos davė savo vaisių – japoniškus ledus ji atrado Japonijoje, Amerikoje, Ispanijoje ir Anglijoje. Iš pradžių bandė bendradarbiauti su vienais gamintojais iš Ispanijos, tačiau tarpusavio verslo santykiai nesusiklostė. Vėliau atrado kitus tiekėjus Moldovoje. Tiesa, dabartiniai mochi taip pat gaminami Ispanijoje.
„Buvo tikrai įdėta darbo. Nebuvo taip, kad radau, gavau, pasirašiau ir parduodu. Pasirašėme kontraktą, pagal kurį vieninteliai galime tiekti šiuos japoniškus gardėsius Baltijos šalims. Pernai liepą atidarėme pirmą savo kavinę Vilniaus Gedimo prospekte. Vėliau – dar dvi. Norėjau kartu atidaryti ir kavinę Palangoje, bet šeimyna sustabdė, įspėjo, kad perdegsiu“, – teigė Jorūnė.
Ji mąsto dar vieną desertinę atidaryti Kaune ir Klaipėdoje, taip pat įžengti į Latvijos bei Estijos rinkas.
Ir dainuoja, ir muges organizuoja
Iki tokios neįprastos idėjos vilnietė nužygiavo ilgą įvairiausių veiklų išbandymo kelią.
Pasirinkusi verslo teisės studijas, Jorūnė šioje srityje taip niekad ir nedirbo – 7-erius metus valdė su nekilnojamojo turto pardavimu bei nuoma susijusią įmonę. Rinkai tapus negailestingai, nusprendė sukti visiškai kitu keliu – gal pusmetį darbavosi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos administracijoje.
„Labai įdomus buvo gyvenimo posūkis. Matyt, taip organizmas troško ramybės, buvau perdegusi. Bibliotekos aplinkoje pailsėjau. Tačiau galiausiai pavargau nuo ramybės. Mano mintys tiek yra neramios – norisi veiklos. Išvažiavau į Angliją – metus darbavausi ispaniško restorano vadovės asistente. Supratau, kad man patinka dirbti su maistu, tik ne gaminti.
Grįžusi vėl trumpai padirbau su nekilnojamuoju turtu. Turėjome ir kepyklą, kur gruzinišką duoną kepėm. O dar dainuoju – vieną dainą esame įrašiusios su kolege kaip „Amber“ grupė, „Sudie“ vadinasi. Startavome su daina „Sudie“, net nepasisveikinusios iškart atsisveikinome“, – nusijuokė Jorūnė ir paaiškino, kad balsą ji turi, tačiau laiko dainavimui – ne.
Antrinė pašnekovės veikla – parodų ir mugių organizavimas didžiuosiuose miestuose. Grįžusi iš Anglijos ji kurį laiką užsiėmė net atlikėjų vadyba.
