Patarimai:
- Pienių žiedus rinkite dieną, kai jie visiškai prasiskleidę, tačiau geriau, jei tą darytumėte ne po lietaus, bet sausą dieną. Būtinai rinkitės vietovę, esančią toli nuo taršos šaltinių – gatvių, geležinkelių, gamybos įmonių ir pan.
- Pienių žiedus reikės pamirkyti apie 10–12 val., tad planuokite taip, jog juos surinksite vieną dieną, o medų virsite kitą.
- Nelaikykite išvirto medaus saulėkaitoje, suvartokite per kelis mėnesius.
Pienių medus
Ingredientai (apie 1 litras pienių medaus):
- 400 g pienių žiedlapių;
- 1 citrina (geriau ekologiška), reikės jos sulčių ir nutarkuotos geltonosios žievelės dalies;
- 1 kg cukraus;
- 1 litras vandens.
Gaminimas:
1. Perrinkite surinktus žiedus ir atskirkite žaliąsias dalis – jums reikalingi tik geltoni žiedlapiai.
2. Sudėkite žiedlapius į gilų dubenį ir užpilkite vandeniu, kad jis juos visus apsemtų. Palikite mirkti 10–12 val.
3. Pamirkusius žiedlapius gerai nukoškite – jums reikalingas tik skystis, kuriame jie mirko.
4. Šį skystį pilkite į puodą, supilkite ir cukrų, išspaustas citrinos sultis, suberkite citrinos žievelę.
5. Užvirinkite, o tada sumažinkite ugnį ir ne visai uždengtame puode virkite 1–1,5 val., kol skystis sutirštės ir primins klevų sirupą ar skystą medų. Nepalikite puodo virti be priežiūros – kartkartėmis skystį pamaišykite, stebėkite jo tirštumą. O jį patikrinsite užlašinę lašelį medaus ant šaltos lėkštelės ir stebėdami, kiek greitai jis stingsta.
6. Supilstykite į paruoštus stiklainėlius ir laikykite tamsioje vietoje.
O kaip pienių medų vertina augalų žinovės?
Nemanau, kad teisinga pienių medų lyginti su natūraliu bičių medumi.
Danutė Kunčienė, asociacijos „Žaliasis sveikatos klubas „Žolinčių akademija“ vadovė: „Nesu didelė pienių medaus gerbėja, patį augalą, pienę, kone garbinu, tačiau esu už jos vartojimą kitomis formomis. Anksčiau pienių medumi žavėjausi, tačiau tik tol, kol nesuvokiau to didžiulio cukraus kiekio, iš kurio jis gaminamas, ir jo žalos. Nemanau, kad teisinga pienių medų lyginti su natūraliu bičių medumi – juk šis atsiranda, kai cukrumi pamaitinamos bitutės, kurios tą cukrų suvirškina, perdirba, o ir cukraus santykis meduje yra visai kitas.
Žinoma, jei pienių medaus virimas paverčiamas savotišku žaidimu, jei naudojamas neapdorotas cukrus, nedideliais kiekiais galima jo pasigaminti. Tačiau aš siūlyčiau pienių žiedlapius vartoti kita forma: atskirkite geltonąsias jų dalis ir susmulkinkite juos kartu su šviežiomis uogomis, pagardinkite šią masę vienu kitu šaukšteliu natūralaus medaus. Taip pasigaminsite labai įdomaus ir tikrai sveikesnio produkto. Kitas receptas – sumalti pienių žiedlapius su razinomis ar kitais džiovintais vaisiais, gausite savotišką uogienę.“
Rasa Subačienė, edukacinių seminarų apie gamtą rengėja (rasokle.lt): „Visada labiau skatinu vartoti šviežią augalą, tačiau pati verdu pienių medų, nes tai galimybė užkonservuoti produktą, vartoti jį tuomet, kai jo sezonas jau baigėsi – juk cukrus figūruoja kaip konservantas. Vienas iš teigiamų pienių medaus aspektų – galimybė užkonservuoti šiek tiek teigiamų pienių žiedų savybių, turėti šio produkto tada, kai jo norisi.
Pienių medų verdu kiek nutolusi nuo klasikinio recepto – neatskiriu žaliosios žiedų dalies, nes nors jie turi kartumo, šis kartumas mums reikalingas. Be to, užpylusi ir pamirkiusi žiedlapius vandenyje, vėliau sirupą kaitinu tik iki 80 laipsnių, neverdu jo labai ilgai. Kad ir ką besakytų skeptikai, pienė yra mūsų augalas, manau, geriau jau vartoti pienių medų nei kokį nors atvežtinį apelsinų džemą.“
