Po alinusio darbo ir patirtos traumos Indrė su meile kuria desertus: „Kiekvienas tortas man – lyg vaikas“

Prieš Velykas, lygiai kaip ir prieš Kalėdas, Indrė vos spėjo suktis kepdama proginius kepinius – pastaraisiais metais valgomos dovanos itin išpopuliarėjo, net ir karantino metu žmonės nori pasilepinti skanėstais. Iš tiesų, Indrei darbų netrūksta bet kokiu metų laiku, nes jos kuriamus tortus mamos itin mėgsta užsakyti vaikų gimtadieniams, atėjus šiltajam sezonui kepėja imasi vestuvinių tortų, o kur dar krikštynos, kitos progos…

Tiesa, pandemijos metai neapsiėjo be pokyčių – keitėsi desertų dydis. Ir tai suprantama: švenčiame mažesnėse kompanijose, dažnai – tik siaurame šeimos rate, tad neretai desertų kūrėjams tenka kepti ne kelių kilogramų dydžio tortus, o mažus tortukus. Tačiau Indrė dėl to nepergyvena, sako, jog geriau kurti tokius, nei liūdėti ir sėdėti nieko neveikiant. Žinoma, mažesni tortai reiškia ir mažesnę „drobę“ puošybai, o dar ir dėl to – akį traukiančio tortų dekoro – daugybė klientų „Su meile, keksas“ skanėstus ir pamėgę.

„Gintare Salne Photography“ nuotr./Indrės kurtas tortas

Įdomu, jog I.Vitkūnaitė nėra baigusi jokių su konditerija susijusių mokslų, kaip pati sako „esu savamokslė, visko išmokusi per paieškas Google ir filmukų peržiūras Youtube kanaluose“. Tiesa, iki savarankiško gilinimosi į konditerijos meną Indrė dirbo visiškai kitoje srityje.

Likimo pirštu tapo trauma ir emocinis perdegimas

Baigusi mokyklą pašnekovė studijavo turizmo ir viešbučių administravimo specialybę, po studijų ėmė daryti karjerą ir ilgainiui ji ėmė sietis su aviacija. Indrė įsidarbino vienoje aviakompanijoje, kur jos darbas siejosi su bilietų pardavimu, įvairiomis IT sistemomis, jų integracijomis. „Darbas ten man sukėlė didžiulį stresą, iš tiesų buvau ne savo vėžėse, dažnai jausdavausi lyg robotas, mažai miegojau, buvau išsekusi, buvo labai sudėtingas metas“, – pasakoja ji.

Nepaisant tokios įtampos ir nepasitenkinimo, ji nesiryžo nieko keisti, o kad šiek tiek apmalšintų stresą, ėmė kepti keksiukus – prieš keletą metų jie kaip tik buvo „ant bangos“.

Akvilės Razauskaitės nuotr. /Indrės Vitkūnaitės kepti keksiukai

Darbe patyriau traumą, nukritau nuo laiptų, susilaužiau stuburą. O kol buvau reabilitacijoje, kompanija, kurioje dirbau, bakrutavo.

„Ilgainiui kolegos ėmė prašyti manęs iškepti keksiukų tai jų vaikų gimtadieniui, tai krikštynoms. Pamažu man ėmė kirbėti mintis apie kepinius, tačiau kažko trūko, nors emocinė būsena buvo prasta, – pasakoja Indrė. – Galų gale kažkas sudėliojo taškus ant „i“: darbe patyriau traumą – nukritau nuo laiptų ir susilaužiau stuburą. Kol buvau kelis mėnesius trukusioje reabilitacijoje, kompanija, kurioje dirbau, bakrutavo. Taigi, likau nelabai sveika ir bedarbė“.

„d-photo“ nuotr./Indrė Vitkūnaitė

Indrė pasakoja, jog atsigavusi po traumos ėmė ieškoti darbo, dalyvavo darbo pokalbiuose, net bandžiusi keisti sritį, tačiau sėkmės nesulaukė. „Manau, tuo metu aš tiesiog spinduliuote spinduliavau nenorą – manęs niekas nežavėjo, netraukė“, – sako pašnekovė.

Kurį laiką ji dirbo aukle, o vakarais kepdavo tortus, kol galų gale nutarė, jog tai, kas nutiko, vis tik yra savotiškas likimo pirštas – reikia ryžtis ir imtis to, ko norisi – kepti skanumynus! „Tada kartu su gyvenimo draugu ėmėme ieškoti patalpų, o aš net nusistačiau datą, nuo kada tampu tortų kepėja“, – prisimindama šypsosi ji.

Nuo kepimo iki „popierizmų“ – viską daro pati

Indrė į naują veiklą nėrė visiškai savarankiškai ir iki šiol dirba viena, nors vis dažniau pagalvoja, kad labai reikėtų pagalbos, mat pačiai ir kepti, ir dekoruoti, ir rūpintis pristatymais, ir visais „popieriniais“ darbais labai nelengva. Beje, ji su šypsena prisimena tą kartą, kai savo tėvams prispažino, kokią naują veiklą pradedanti.

Jei ne palaikymas iš vyro, tėvų, draugų, gal ir nebūčiau viskam ryžusis.

„Mama man taip ir pasakė: „Vaikeli, tu išprotėjai“. Ir tai visai suprantama – iki manęs giminėje nebuvo verslininkų, žmonių, turinčių asmeninę veiklą, visi yra įmonių darbuotojai. Tačiau dabar artimieji manimi didžiuojasi, palaiko. Tėvai mano, kad esu kūrėja, menininkė, prašo parodyti tortų, kuriuos sukūriau, nuotraukas. Jei ne palaikymas iš vyro, tėvų, draugų, gal ir nebūčiau viskam ryžusis“, – prisipažįsta ji.

Gretos Vasetaitės nuotr. /Indrės kurtas tortas

Desertų studijos pavadinimas „Su meile, keksas“ – originalius bei įsimenantis ir nors keksiukus Indrė dabar kepa retokai, o keksus – dažniausiai švenčių proga, ji mano, kad žmones traukia užkoduotas geras palinkėjimas. „Jį sukūriau, pamaniusi, kad juk keksiuku – tokiu mažu, saldžiu – tarsi siunti linkėjimą. Tad „su meile, keksas“ yra lyg savotiškas parašas,“, – aiškina ji.

Per praktiką, savo klaidas ir atradimus tortų kepimo meno besimokanti Indrė pasakoja, jog pastaruoju metu neretai sulaukia klausimų, ar nenorėtų vesti kokių nors mokymų, tačiau prisipažįsta jog nesijaučia itin tvirtai, kaip pati sako „nesu profesionali konditerė, maisto technologė, kurianti receptus nuo nulio. Aš juos paturbinu, keičiu, interpretuoju, kai ką atimu, kai ko pridedu. Pamenu, buvo etapas, kai labai norėjau daugiau žinių, net įstojau mokytis konditerijos, tačiau jau po poros dienų pamačiau, kad mano žinių bagažas yra didesnis, nei studijos gali pasiūlyti. Dar ir dabar norėčiau mokytis, bet išties sunku su laiku“, – prisipažįsta ji.

Naminiai tortai – mažylių gimtadieniams

Ir ko tik aš nesu kūrusi – ir ruonius su parašiutais, ir ant Mėnulio gulinčias meškas.

Tai, kad Indrė yra savamokslė, panašu, yra net privalumas, mat jos tortai yra tokie, apie kokius sakome – „naminiai“. Štai kodėl tie naminiai tortai iš atpažįstamų, kokybiškų ingredientų, be jokių nereikalingų priedų itin mėgstami mamų, užsakančių juos mažų vaikų gimtadieniams. „Panašu, kad tikrai užsitarnavau gerą vardą tarp vilniečių mamų. Be to, vaikų gimtadieniams paprastai norima torto su gražiu dekoru, o tai vienas iš mano „arkliukų“. Ir ko tik nesu kūrusi – ir ruonius su parašiutais, ir ant Mėnulio gulinčias meškas, – šypsosis Indrė. – Labai smagu įgyvendinti vaikų svajones, kurias man perduoda mamos, o vėliau, kai gaunu nuotraukų, filmukų, kaip tortas mažylį nustebino, būna labai smagu“.

„Evelina Mackeviciene Photography“ nuotr. /Indrės kurtas tortas

Desertų kūrėja pasakoja labai besistengianti dekoro „neštampuoti“ – net jei kurie nors puošybos elementai kiek kartosis, bendrai tortas atrodys vis tiek kitaip, priešingu atveju jai pačiai nebūtų įdomu kurti.

Savo tinklapyje Indrė yra pateikusi tortų, kuriuos galima užsisakyti meniu, tačiau teigia, jog yra „proto ribose lanksti“: jei žmogus turi kokių nors alergijų, produktų netoleravimo, kai kurių ingredietų galima nenaudoti, keisti kitais. Kita vertus, ji prisipažįsta, jog jei sulaukia prašymų torte nenaudoti nei cukraus, jei miltų, nei kiaušinių, tokių užsakymų paprastai nepildanti. „Vis tik esu klasikinių desertų kepėja, tortas ir turi būti saldus, nes mėgaujamės juo nekasdien. Torto iš oro aš negaliu pagaminti. Taip pat nesu ir veganiškų tortų specialistė. Tad jei tariamės su užsakovu ir matau, kad pageidavimų neišpildysiu, tiesiog nukreipiu žmogų į kitus kepėjus“, – sako ji.

„d-photo“ nuotr./Indrė Vitkūnaitė

Paklausta, kuris iš jos tortų yra populiariausias, Indrė vėl mini mažų vaikų mamas ir jų itin pamėgtą morkų tortą. „Jame yra nedidelis kiekis cukraus, tad tinka net mažuliukams vaikams, mamos jį tikrai giria. Net naktį pažadinta pasakyčiau jo receptą mintinai! Šis morkų tortas pertepamas kremu su varške, yra gražiai karamelinės spalvos, nesausas“, – apie populiariausią savo kepinį pasakoja pašnekovė.

„Dobiliuko Photo“ nuotr./Indrės kurtas tortas

Vestuvėse tortus-bokštus keičia dekonstruoti tortai

Tortų kūrėja itin daug laiko ir dėmesio skiria tortų puošybai, tačiau ne visos dekoro mados jai prie širdies – jai nepatinka kičas, tendencija tortus apdėlioti spausdintais paveikslėliais ar padengti cukraus mase, kuri tortą labai apsunkina, tačiau net nelabai yra valgoma.

„Ar seku puošybos tendencijas? Gal šiek tiek – dominuojančias spalvas, taip pat vestuvinių tortų tendencijas. Tačiau man visada svarbu perspėti, kad jei žmogus mato ką nors gražaus Pinterest ar Instagram, tai nebūtinai atitiks realybę. Tarkime, naked tortas (toks, kurio šonai nedengiami kremu, tad matyti visi sluoksniai – aut.) nelabai tiks šventei vasarą, nes biksvitas apdžius, išsausės, nebus gerai. Apie tokiu dalykus įspėju“, – pasakoja ji.

„Kristina Cheri Photography“ nuotr./Indrės kurtas tortas

Paklausta apie dabartines vestuvinių tortų madas – juk šiltasis sezonas jau visai čia pat, – Indrė pasakoja, jog nors vis dar dažnokai norima kelių aukštų tortų, tai jau kinta – dabar daugiaaukščius išstumia dekonstruoti tortai. „Tai reiškia, kad šventei reikalingą torto svorį tiesiog padaliname į kelių dydžių tortus, jie gali būti skirtingų skonių, neretai išdėliojami ant stalo skirtinguose aukščiuose, visi gali būti susieti bendro dekoro. Kai pasirenkamas toks sprendimas, ir stalas atrodo labai pilnas, ir, aišku, kepėjui paprasčiau. Juk vien tortą-bokštą pastatyti ir vežti yra sudėtinga“, – apie darbo peripetijas pasakoja desertų kūrėja.

„d-photo“ nuotr./Indrė Vitkūnaitė

Palieki tortą užsakovui, išvažiuoji ir širdis dreba. Juk kiekvienas tortas – lyg mano vaikas. Mąstau – o jei nepatiks?

Ji prisimena, jog didžiausias jos kurtas tortas buvo net 10 kg svorio, jį sudarė 4 aukštai. „Tasyk dedant viršutinį aukštą tikrai drebėjo širdis. Bet taip būna visada – palieki tortą užsakovui, išvažiuoji ir širdis dreba. Juk kiekvienas tortas – lyg mano vaikas. Mąstau – o jei nepatiks? Žinoma, pradžioje tos įtampos buvo daugiau, ilgainiui pripratau, tačiau jauduliukas liko“, – sako ji ir prisipažįsta, jog vos tik ėmusis šios veiklos net nesuvokė, kur lenda.

Svetlana Batura nuotr./Indrės kurtas tortas

„Visų pirma, tai kasdienis fizinis darbas – po 10-12 valandų kepykloje, kur tikrai karšta. Tačiau, nepasant visko, nepaisant nuovargio, tai malonumas, į nieką šio darbo nekeisčiau. Niekada nebegrįžčiau į įmonę, korporaciją. Per kelis metus supratau ir dar kai ką: darbe man reikia greito rezultato, o ankstesniuose darbuose to nebūdavo. Tortas ir yra greitas rezultatas: gauni užsakymą, sukuri, atiduoti, sulauki teigiamų emocijų – tai teikia didelį pasitenkinimą“, – pasakoja Indrė, itin besidžiaugianti, jog pastaraisiais metais tapo įprastas grįžtamasis ryšys – ji sulaukia žinučių, nuotraukų, padėkų. Tai ir tampa patvirtinimu, jog užsakovui viskas patiko, o jai eilinį kartą puikiai pavyko.

Su kai kuriomis šeimomis Indrė beveik susidraugavo – kepa gimtadienių tortus vaikams metai po metų, jau pažįsta ir mamas, užsakančias skanėstus, ir tėčius, kurie jų atvažiuoja. „Esu lyg tų šeimų asmeninė kepėja“, – sako ji.

Į duris besibeldžiančių Velykų proga Indrė su 15min skaitytojais dalinasi nuostabaus kekso receptu. Jį galite kepti ir išvakarėse, ir jau šventės dieną.

Velykinis citrininis keksas

Ingredientai:

• 135 g sviesto, kambario temperatūros;

• 250 g cukraus;

• 30 g vanilinio cukraus;

• 4 kiaušiniai;

• 100 g grietinės;

• 2 citrinų nutarkuota žievelė;

• 0,5 citrinos išspaustos sultys;

• 300 g miltų;

• 2 arbat. šaukšt. kepimo miltelių

• 0,5 arbat. šaukšt. druskos.

Gaminimo eiga:

1. Sumaišyti inde persijotus miltus su druska, vaniliniu cukrumi ir kepimo milteliais ir atidėti į šalį.

2. Sviestą išplakti su cukrumi iki purios šviesios masės. Gali prireikti ir visų 5 minučių šiam darbui atlikti.

3. Toliau plakant įmušti po vieną kiaušinį. Masė turi tapti puri, lengva ir vientisa.

4. Į paruoštą masę sudėti grietinę, citrinos žievelę bei supilti citrinos sultis.

5. Galiausiai į masę suberti miltus ir viską labai labai gerai išmaišyti. Tešla turėtų gautis itin tiršta.

6. Keksui skirtą kepimo formą ištepti riebalais (sviestu arba aliejumi), sudėti paruoštą masę. Dėti į iki 190°C laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitėje, ją įkaitinus apie 1 val. Ar keksas iškepęs galite patikrinti naudodami ploną medinį pagaliuką – įkišus ir ištraukus jis turi būti sausas.