Kai vieną dieną restoranų bendrasavininkė Kristina Samavičienė socialiniuose tinkluose pasidalijo įrašu apie kaimynystėje mergaitės kepamą nuostabią duoną, Simona sutriko.
„Jūsų kieme gyvena Mergaitė, kuri tyliai siekia savo svajonės... Paryčiais, patyliukais, nuglostydama kiekvieną kepaliuką kepa duoną ir šiandien reikia palaikymo, kad Svajonei būtų lemta gyventi“, – rašė verslininkė.
Simona sako nė nesitikėjusi būti taip maloniai įvertinta, o kartu ir įpareigota, kuomet perdavė paragauti savo gaminamos duonos.
Į susitikimą moteris nustebino atkeliavusi nešina dailiai supakuotu duonos kepalėliu, ant kurio puikuojasi kortelė su užrašu „Žvirblio puota“.
„Šis pavadinimas jau seniai gimė. Dar kai ėmiau namiškiams gaminti granolą, tiesiog prilipo šis pavadinimas, kilęs iš vaikiškų dainelių. Namuose vis sukasi „Tilidūda“ ir jų „Žvirblio puota“. O šį logotipą, žvirbiuką ant duonos nupiešė mano mama, dailės mokytoja“, – laikydama kepalėlį pasakoja Simona.
Gardi trijulė
Simonos kasdienėje kepimo rutinoje – trys labiausiai pasiteisinę kepiniai, kuriuos išragavo šeima, giminaičiai bei bičiuliai, o per juos gaminius atrado ir nepažįstamieji.
Moteris duoną kepa iš ūkininkų tiekiamų šešių rūšių miltų. Sako tokie iš ūkių atvežti miltai skiriasi net vizualiai.
Kas gi nemėgsta gardžios, kvapnios duonos. Juk be duonelės nėra nė vienų namų, sako moteris, kurios kasdieniame darbo procese – trijulė – tai pieniškas batonas, juoda ruginė duoda su salyklu ir medumi bei speltos duona.
Gaminiams paruošti labiausiai reikia ne kažkokių ypatingų priedo, o laiko.
„Pienišką batoną gaminu su daug pieno, natūraliu sviestu. Speltos duona – tai druska, miltai, vanduo ir raugas. Visi gaminiai tik su natūraliu raugu. Reikia daug laiko, daug procesų, fermentacijos, tiek šiltos, tiek šaltos. Gaminiams paruošti labiausiai reikia ne kažkokių ypatingų priedų, o laiko, – pasakoja Simona. – Kiek užtrunku iškepti kepaliuką duonos? Štai, jei šiandien antradienis, šią duoną pradėjau ruošti dar šeštadienį. Pirmadienį lanksčiau, glosčiau. Ruoštis pradedu prieš dvi dienas. Raugą auginu pati. Kaip sakau, čia mano trečias vaikas – augintinis. Užsiauginus raugą jį reikia vis pamaitinti, tarsi žmogų – maitinti ir ryte, ir vakare. Maitinu vandeniu ir miltais, pagausinu. Jei nesunaudoju kepiniui, nuimu, pasveriu ir proporcijom vėl pamaitinu, jis išauga, burbuliuoja, tarsi korys susiformuoja“.
Prie duonelės jau ėmė derėti ir Simonos ritmas. Namuose krykštaujant ir kol kas į darželį dar neinančiai dvejų metukų mažylei moteris sukasi kaip bitelė. Vaikai yra didžiausi mamos gaminių mylėtojai.
„Ateik, paragauk mano mamos duonos“, – svečius ragina jos sūnelis. Mėgautis šviežia duona, sako Simona, galima tiesiog pagardinus kokybišku alyvuogių aliejumi.
Kepimą atrado motinystės atostogų metu
Duonelės kepimas į Simonos gyvenimą atkeliavo auginant vaikus. Viešojo administravimo mokslus dirbanti moteris pasakoja, jog išeidama motinystės atostogų dirbo su apskaita. Gimus dviem vaikeliams ir prabėgus ketveriems jų priežiūros metams, Simona ketino grįžti į darbą, tačiau sako nepajutusi, jog būtų itin laukiama.
„Likau be veiklos ir, ko gero, kaip daugeliui motinystės atostogų metu, kažkur save surandi per tą laiką. Su vaikais natūraliai labai pradėjome stebėti savo maistą. Pradėjau domėtis sveikesniais desertais, galiausiai atsirado duona, kuri seniai mane domino. Pradžioje vyko bandymai su mielėm, vėliau su raugu. Atrodė taip sudėtinga, bet dabar jaučiuosi atradusi tai, ką be galo įdomu daryti. Atrodo, kad daugiau nieko ir nebekepu, tik duoną. Dabar visas mano mokslas yra apie duoną. Seku kitus kepėjus iš Lietuvos, JAV, Italijos, Australijos, profesionalus, kurie dirba restoranuose. Rašau, darau, eksperimentuoju. Stebiu, kaip ruošia tešlą, lanksto, kepa. Viena kepėja pasakojo, jog jos raugui jau devyneri metai. Maniškis dar jaunas, bet jau jau...“, – šypsosi moteris.
Pastūmėjo sutuoktinis
Simona sako esanti be galo dėkinga savo vyrui ir jaučianti didelę dovaną būti šalia žmogaus, kuris palaiko ir pastumėja daryti tas, kas sekasi.
Pažiūrėjus atidžiau sudėtis batono, kepto namuose ir pramoniniu būdu, pamatai skirtumą, o ir tai, kiek ten visokių miltelių, priedų pridėta.
„Turiu didelį palaikymą, pati nebūčiau išdrįsusi, gal stinga tikėjimo savo jėgomis, nors suprantu, kad yra begalė žmonių, kurie dirba nesimokę to amato. Natūralios duonos dar mažai Lietuvoje. Vilniuje yra kepykla „Druska, miltai, vanduo“, tuo užsiima. Klaipėdoje, jei ne namuose, turbūt tokios duonos nelabai yra, – sako Simona, jau subūrusį savo duonos ragautojų ir mylėtojų ratą. – Ragautojų ratas nemažas. Buvau raginama daryti plačiau, ieškoti nišos. Man atrodo sunkiausia pasiekti vartotoją. Juk visi labiausiai linkę įsigyti paprastai – nuėjau į parduotuvę, įsidėjau į krepšį ir nesuku galvos, neieškau kažkur, juolab, kaina vis tiek skiriasi. Parduotuvėje kepalėlį duonos galima įsigyti už 1-1,5 euro. Naminė duona yra brangesnė, 3,5-4 eurai. Kai nepasigilini, atrodo, kas čia ta duona... Miltai, vanduo, kiek jau ten tų dalių, bet pažiūrėjus atidžiau sudėtis batono, kepto namuose ir pramoniniu būdu, pamatai skirtumą, o ir tai, kiek ten visokių miltelių, priedų pridėta“.
Simonos kepamas batonas maudosi sviesto ir pieno pataluose, kai tuo metu pramoniniu būdu gaminamame batone puikuojasi pieno milteliai, pakaitalai, o vietoj sviesto – rapsų aliejus.
„Stengiuosi naudoti riebų pieną, sviestą kokybišką, kitam darau kaip sau ir dar geriau. Esu perfekcionistė, jei padarau ne taip, skauda galvą... Rauginimas – labai atsakingas procesas. Jei namie šilčiau, reikia labai stebėti, matuoti, prižiūrėti. Kaip kūdikis, negali išeiti ir palikti ilgam“, – dalijasi Simona, nuo 6 ryto besisukanti kepimo procese.
Moteris juokauja visuomet sakiusi, jog sau dirbti – ne jos kelias, o dabar pati jaučia malonumą puoselėdama naują veiklą po ženklu „Žvirblio puota“.
Simonos kepama duona skalsi, kepalėlis sunkus ir be galo gardus akiai ir gomuriui. Krepšiuose kildinamas raugas ant duonos paviršiaus sukuria savotišką miltų paveikslą.
Kepėja savo sulaukianti užklausų ir dėl saldžių gaminių, tačiau kol kas tokius planus atideda ateičiai, nors šeima retkarčiais skanauja jos kildintų cinamoninių bandelių, fokačios ar picos.
