Tapti konditeriu paskatino noras išvengti pamaldų
Pasak T.Lauvray, tapimo konditeriu istorija tikrai nėra tokia romantiška ar įkvepianti, kokios galima tikėtis. Jaunajam prancūzui tiesiog nepatiko kiekvieną sekmadienį dalyvauti pamaldose, į kurias vykti liepdavo tėvai. „Tuometinė Prancūzijos švietimo sistema visiems, vyresniems nei 12 metų vaikams liepdavo savaitę praleisti dirbant pasirinktoje įmonėje. Tad aš, žinodamas, jog kepyklose ir sekmadieniais verda gyvenimas, nuėjau ten ir po privalomosios savaitės likau pagelbėti savininkams. Tokiu subtiliu būdu išsisukau nuo bažnyčios lankymo – juk darbas yra svarbi priežastis praleisti pamaldas“, – juokiasi pašnekovas.
„Vos baigus mokytis amato man rekomendavo bent vienerius metus praleisti užsienyje. Kaip jie sakė, įkvėpti šviežio oro. Tad peržvelgiau darbo pasiūlymus, o jų tarpe buvusi lietuviška įmonė mane patraukė labiausiai“, – tikina T.Lauvray ir priduria, jog prekybos tinklo gamybos technologo darbas leido jam susipažinti su Lietuvos rinka, klientų skoniais ir įpročiais, tiekėjais bei žaliavomis. „Pastebėjau, jog šioje šalyje yra atsiveria itin didelės perspektyvos. Ypač darbui su bandelėmis ir konditerija. Ši priežastis ir buvo pirmoji, motyvavusi mane pasilikti Lietuvoje. Na, o vėliau, žinoma, susipažinau su savo būsimąja žmona“, – šmaikštauja prancūzas.
Atverti pirmąją kepyklėlę paskatino atsitiktinumas
Pasak T.Lauvray, mintis apie nuosavą kepyklėlę jo galvoje kirbėjo nuo pat atvykimo į Lietuvą dienos, tačiau galutinį sprendimą priimti jis išdrįso tik tinkamai susiklosčius aplinkybėms. „Kai prekybos tinklas, kuriame dirbau, nutarė parduoti didžiąją dalį savo turėtų akcijų, supratau, jog turiu ieškotis atsarginio varianto ir pagauti besisukantį vėją. Tuo metu su šeima gyvenome Užupyje ir, lemtingo atsitiktinumo dėka, vos pradėjus planuoti nuosavą verslą, buto šeimininkas pareiškė, kad jam priklauso po mūsų namais esančios prekybinės patalpos, kuriuos šiuo metu yra laisvos. Taip viskas ir prasidėjo – kepyklėlę įkūrėme pirmame to paties namo aukšte“, – tikina pašnekovas.
Anot jo, vos atvėrus kepyklėlės duris, sunkiausia buvo išpopuliarinti jos vardą. Prancūzas tiki, jog geriausia bet kokio prekės ženklo reklama yra produktų ir aptarnavimo kokybė, tačiau tam, kad žinia sklistų, reikėjo prisivilioti pirmuosius klientus. „Į tai dėjau labai daug pastangų, nors šios sferos visiškai neišmanau. Mums labai padėjo viena televizijos laidų vedėja, kuri nusprendė savo laidą filmuoti būtent pas mus. Vos jai išėjus į eterį, jau kitą rytą pajutome srauto padidėjimą“, – pasakoja T.Lauvray.
Lietuviai – didesni smaližiai už prancūzus
Pasak konditerio, lietuviai valgo itin daug saldumynų ir perka juos esant bet kokiai progai. „Nuo pat pradžių esu nustebintas kreminių produktų ir bandelių kiekiu vitrinose. Žmonės čia saldumynus valgo įvairiomis progomis – per gimtadienius, vardadienius, švęsdami boso dieną ar bet kurią kitą šventę. Pas jus tiek progų, skirtų valgyti tortus ir pyragus“, – juokiasi pašnekovas ir priduria, jog niekur kitur nėra ir matęs ir tokio plataus bandelių asortimento. „Pavyzdžiui, pas mus šiuo metu yra 15-18 rūšių bandelių. Prancūzijoje tokio pasirinkimo niekuomet neišvysi. Ten labiau akcentuojami duonos gaminiai“, – tikina T.Lauvray.
Paklaustas, ar nesunku buvo pripratinti lietuvaičius prie prancūziškos konditerijos, pašnekovas pažymi, jog tai buvo bene lengviausia užduotis. „Daug sunkiau buvo priprasti prie ankstyvų darbo valandų“, – juokiasi konditeris.
