Alus galioja vos dvi paras
Konkurso metu buvo renkami geriausi alūs Jungtinės Karalystės pietryčių regione. Renginį organizavo Jungtinės Karalystės nepriklausomų alaus daryklų asociacija (SIBA), kuri vienija daugiau negu tūkstantį mažųjų alaus daryklų visoje šalyje. Alus konkursui buvo pateikiamas tiek mažuose buteliuose, tiek statinėse.
„Ypač įdomu tai, kad konkurse buvo vertinamas ne tik alus buteliuose, kaip dažniausiai būna, bet ir vadinamasis „Cask Ale“ – nepasterizuotas ir niekaip termiškai neapdorotas alus tiesiai iš statinių. Toks alus galioja vos 48 valandas, tad yra verdamas prieš pat konkursą. Ir jis patiekiamas daug šiltesnis, negu mes esame įpratę, maždaug 10–14 laipsnių temperatūros. Toks, kokį aludaris nori parodyti, su dar tebevykstančiu statinėje fermentacijos procesu“, – 15min pasakojo J.Lingys.
Aludariai varžėsi keliolikoje skirtingų kategorijų. J.Lingys teisėjavo trijose kategorijose – „Cask Standart Bitters & Pale Ales“, „Small Pack Strong Bitters & Pale Ales“ ir „Cask Best Bitters & Pale Ales“.
Renginys vyko vieną dieną, jis buvo suskirstytas į tris raundus. Vieno raundo metu J.Lingys paragaudavo 8–10 rūšių tos pačios kategorijos alaus. Tačiau didelio pavojaus apsvaigti teisėjams nebuvo – anot J.Lingio, vienos alaus rūšies buvo išgeriama po 20–40 ml.
Paragavęs alaus kiekvienas teisėjas turėjo jį įvertinti dešimtbalėje sistemoje. Atsižvelgti reikėjo į įvairius kriterijus – skonį, spalvą, kvapą, atitikimą kategorijai ir t.t. J.Lingys, prieš ragaudamas, nežinodavo, kokio gamintojo konkrečiai alų vertina – žinodavo tik numerį. Pasibaigus raundui, buvo suskaičiuojami rezultatai ir paskelbiama, kad laimėjo, pvz., alus nr. 5.
Alų vertino daugiau negu 60 teisėjų, tarp jų ir lietuvis. Teisėjai buvo iš įvairių sričių – nuo apynių augintojų iki alaus platintojų ir aludarių. Bet visi jie buvo susiję su alaus ingredientais arba gamybos technologija. J.Lingys buvo vienintelis teisėjas iš Rytų Europos.
Būna netgi kekso skonio alaus
Alaus someljė J.Lingys tapo 2014 m., baigęs specialius kursus Londono virimo ir distiliavimo institute (Institute of Brewery and Distilling). Jis tapo pirmuoju alaus someljė Lietuvoje: ir dabar tokių tėra šeši.
„Someljė – tai žmogus, kuris gyvena alumi ir myli alų. Someljė daug žino apie alų, gali jį derinti su maistu, sudaryti meniu ir panašiai. Tiesa, visi someljė alų interpretuoja savaip, lemia ir asmenybės bruožai. Panašiai kaip, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda ir Nerijus Mačiulis – abu yra ekonomistai, bet jų požiūriai gali skirtis“, – aiškino J.Lingys.
Alumi J.Lingys rimtai susidomėjo prieš šešerius metus. Tada jis dirbo kitame sektoriuje, tačiau sykį nusipirko vieno žymiausių pasaulio aludarių Garretto Oliverio knygą apie alų, jo gamybos subtilybes.
„Man labai patiko ir ėmiau lįsti gilyn, kol galiausiai tapau someljė. Turbūt mane pastūmėjo suvokimas, kad alus nėra tik greito vartojimo produktas. Alus – tai turbūt geriausia, ką žmogus gali padaryti skonių pasaulyje. Iš keturių paprastų ingredientų tu gali gauti tūkstančius skirtingų skonių ir kvapų. Alus man įdomus ne kaip alkoholinis gėrimas, o kaip apskritai skanus gėrimas, turintis gilią istoriją ir šaknis“, – sako J.Lingys.
Per gyvenimą J.Lingiui teko ragauti ir labai neįprastų skonių alaus – pavyzdžiui, kekso skonio, daryto su kepimo mielėmis.
„Teko ragauti netgi gyvūninės kilmės alaus, su kiauliena. Jo skonis buvo kaip dešros. Aišku, tokio alaus pardavimui daryti negalima, tačiau ragavau darytą vieno aludario namuose. Dar teko ragauti alaus su agurkais, vynuogėmis“, – prisimena J.Lingys.
Lietuvoje alaus kultūra, pasak someljė, sparčiai vystosi.
„Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje atranda kokybišką alų. Norėtųsi, kad kultūra vystytųsi sparčiau, dar atsiliekame nuo pasaulio, bet reikia suprasti, kad turėjome visai kitokias istorines aplinkybes. Bet tikrai sparčiai judame į priekį. Manau, per pastaruosius keletą metų pažengėme kelis kartus toliau negu prieš tai per dvidešimt metų. Įsigali supratimas, kad alus – tai kokybiškas gėrimas ir jį reikia vartoti saikingai“, – sako J.Lingys.