Vasaros darbų įkarštyje valgyta net 5 kartus
Pasak Rimvydo Laužiko, anuometinio kaimo žmogaus gyvenimas tekėjo pagal Saulės ciklus ir vasaros darbymečio metu, esant ilgai dienai, nepakakdavo valgyti tris kartus. Tad didžiausias vasaros pokytis buvo papildomi valgymai – pavakariai ir priešpiečiai.
„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Mažojoje Lietuvoje, Mingės kaime pusryčiams ant lietuvių valstiečių stalo būdavę kavos, duonos, sviesto, liesos ar riebios keptos mėsos, kiaušinienės, keptos žuvies, o priešpiečiams žmonės valgydavo duonos, sviesto, dešros, pietums virdavo mėsišką sriubą su bulvėmis, taip pat valgydavo virtą ar kepta žuvį, mėsą – avieną ar kiaulieną. Tarp pietų ir vakarienės buvusiam „paludniui“ valgydavę duoną, sviestą, dešrą, kiaušinienę, kartais blynus, užsigerdami pašildytu alumi, o vakarienei rinkdavosi pienišką kruopų sriubą“, – tumet įprastą lietuvio valgiaraštį vardija profesorius.
Stipriausiame tarpukario Lietuvos žemės ūkio regione, Suvalkijoje, svarbiausias dienos valgis buvo pusryčiai ir pavakariai. „Pusryčiams virti barščiai su lašiniais ir balintos kruopos. Tik retkarčiais barščius pakeisdavo kopūstai, kruštienė ar šiaip kokia sriuba. Pietus valgydavo 12 val., dažniausiai nuo pusryčių likusius barščius ir paskui dar saldaus pieno su duona. Penktadieniais virdavo troškę – nuskustas, išvirtas ir nusunktas bulves, paskanintas svogūnais, svogūnų laiškais, krapais, petruškomis, grietine. Valgydavo su rūgusiu pienu, žalibarščiais, raugintais agurkais, sūdytais grybais. Per pavakarius ragaudavo žalius lašinius, dešras, skilandį, sūrį, sviestą, medų, kepdavo įvairius blynus. Vakarienei dažniausiai virdavo bulvienę – vieną ar su kruopomis, kukuliais, morkomis“, – apie ano meto kaimo žmogaus valgiaraštį pasakoja prof. R.Laužikas.
Jis priduria, kad kai laukdavo patys sunkiausi darbai – rugiapjūtė, kūlimo talkos – dirbantiems būdavo duodami dar ir priešpiečiai. Dažniausiai tai būdavo lašiniai, duona, sviestas, sūris. Kiekviena Suvalkijos šeimininkė stengdavosi pamaitinti samdinius ir talkininkus, kad maisto užtektų ir dar liktų.
Jonines švęsdavo gamtoje jau pavalgę vakarienę
Profesorius pasakoja, kad tik Joninėms būdingų ar per tą šventę būtinai valgomų patiekalų nebuvo: „Gastronomijos istorijos požiūriu Joninės – ne Kūčių vakaras ir ne Velykos. Žmonės eidavę švęsti prieš tai pavalgę vakarienės, o jei ką pasiimdavę nakčiai, tai buvo tokie anų laikų „pikniko“ valgiai: sūris, dešra, koks nors gėrimas. Žinoma, su gastronomija glaudžiai siejasi vaistinių žolių rinkimas – kupoliavimas. Tikėta, kad jos tą naktį turi ypatingą galią. Žmonės sakydavo, kad „šiandie [per Jonines] nepasirinkai, rytoj rinktos jau nė šuniui netinka“. Dar viena įdomi Joninių gastronominė sąsaja yra gėrimas, vadinamas kresze. Maždaug 1426 metais datuojamame Sembos vyskupo Michaelio Junge įsake greta kitų, draustinų, pagoniškų apeigų minimas gėrimo, vadinamo „kresze“, šventinimas. Panašaus žodžio paminėjimą randame po kone 20 metų (1445 metais) Vokiečių Ordino didžiojo magistro Konrado von Erlichshauseno potvarkyje visam Ordino kraštui. Kai kurie mokslininkai šį gėrimą sieja su vasaros saulėgrįžos švente. Koks tai gėrimas – galime tik spėlioti, tačiau iš dokumentų yra aišku, kad tai – ne alus ir ne midus. Detalesni gastronominės kultūros tyrimai leistų spėti, kad „kreše“ galėjusi būti obuolių arba kriaušių gira.“
Šventė migravo į miestus
Joninės tiek anksčiau, tiek dabar yra švenčiamos lauke – juk namuose ar restorane nepavyks įgyvendinti svarbiausio šventės elemento – susikurti laužo. Profesorius R.Laužikas pastebi, kad vis vien tai šventė, lengvai migruojanti į miestus. „Tarpukariu Joninės buvo švenčiamos tiek mieste, tiek kaime. Šventėje aktyviai dalyvaudavo jaunimo organizacijos (jaunalietuviai, šauliai, jaunųjų ūkininkų ratelių nariai). Mieste buvo ieškoma modernesnių, kitokių nei kaimo kultūroje, šventės formų. Pavyzdžiui, 1933 m. „Joninių išvakarėse Kauno Pilies šaulių būrys su vietos būriais ir savivaldybe surengė tradicinę šaulių šventę senuose pilies griuvėsiuose Nemuno ir Neries santakoje. Sukūrus laužus ir dervos statines, atidarymo žodį tarė Kauno miesto burmistras inž. Graurogkas. Vaidilutėmis apsirengę šaulės budėjo prie aukuro ugnies. Pilis buvo iliuminuota įvairiaspalvėm ugnim, plevėsavo tautinės vėliavos, į padangę kilo rakietų ugnys ir t. t. Nemunu ir Nerimi su fakelais ūžė jachtklubo motorinės valtys – gaudė vainikus. Kad ir lietus šventė iš aukštybių, bet daug tūkstančių žmonių linksminosi aplink pilį, grojant karo orkestrui…“ – taip ano meto spaudoje atsispindėjo Joninės Kaune. Be to, ypatingai ši diena minėta šeimose, kuriose buvo Jonų.
Gamtoje jauskitės viskuo apsirūpinę
Prekybos tinklo „Rimi“ komercijos operacijų vadovė Olga Suchočeva norintiems trumpiausią metų naktį sutikti prie laužo ir pasimėgauti vasara artimųjų ar draugų būryje, siūlo pasirūpinti viskuo, ko prireiks linksmam piknikui: „Nepamirškite medžio anglies ar skaldytų malkų, iešmų ir įrankių griliui, o jei jo neturite, tiks ir vienkartinės kepsninės. Nuotaiką pakels spalvingi daugkartinio naudojimo indai, staltiesės ir servetėlės. Skubantys ras jau paruoštų ant žarijų kepti mėsos kepsnių, šašlykų, dešrelių, lengvų užkandžių, vaisių ir desertų – šventę susikursite be vargo. Populiaru didžiulio Joninių laužo žarijose išsikepti ir bulvių – jas ypač mėgsta vaikai, tad nepraeikite pro daržovių skyriaus lentynas, kuriose pirkėjų jau laukia šviežio derliaus bulvės. O norintys sutikti ryto aušrą ir nesušalti, turėtų nepamiršti palapinių ir miegmaišių.“
Ekspertė primena, kad „Rimi“ prekybos tinklas visoje Lietuvoje sumažino daugiau kaip 600 pirkėjų mėgstamų produktų įprastas kainas iki bene žemiausių rinkoje, tad planuojant iškylas gamtoje tai gera proga sutaupyti: „Na, o populiariausiu vasaros desertu ir savaitgalių palydovu galime laikyti ledus. Šią vasarą suteikiame galimybę ledų nusipirkti perpus pigiau: e. parduotuvėje „Rimi.lt“ jiems iki pat rugsėjo taikoma 50 proc. nuolaida.“
Daugiau su „Rimi“ projektu susijusių testų, straipsnių bei video turinio rasite čia.
