Prof. R.Laužikas ir I.Šidlaitė – apie laukinių sodų kriaušes

Kriaušės istorija yra panaši kaip ir obels. Lietuvoje, natūraliai, gamtoje sutinkama laukinė forma – miškinė kriaušė (Pyrus pyraster) ir šimtai skirtingų kultūrinių kriaušių veislių, auginamų soduose. Ko gero, kaip ir obelų atveju, pirmosios kultūrinės kriaušės mūsų krašte pradėjo plisti su krikščionybe. Jos minimos XVI amžiaus dvarelių aprašymuose. Dėl vaisių vagysčių keltos bylos XVI-XVII amžių LDK teismuose.

Įdomu tai, kad kriaušių veislės pavadinimas yra bene ankstyviausias kultūrinio vaismedžio veislės pavadinimas, paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvoje. Tai nutiko pakankamai egzotiškomis aplinkybėmis. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616), savo kelionės į Jeruzalę dienoraštyje, pirmą kartą Lietuvoje aprašydamas bananus, jų skonį lygina su kriaušėmis. Lotyniškame knygos tekste „bananų skonio“ kriaušių veislė įvardijama kaip „vryantovvki“, o lenkiškame – „uryantówka“. Toks palyginimas rodo, kad ši kriaušių veislė XVI amžiaus antroje pusėje buvo pakankamai žinoma Lietuvoje (bent jau išsilavinusiam skaitytojui). Juk, kokia prasmė, nežinomą dalyką lyginti su kitu nežinomu?

Kokios kriaušės buvo „uryantówka“ suprasti padeda XIX amžiaus žodynai. 1805 metais Vilniuje leistame „Nouveau dictionnaire de poche polonois, allemand et français“ randame, kad lenkiškoji „uryantówka“ atitinka vokiškąją „glockenbirne“ ir prancūziškąją „poire clochée“. Atrodo, kad tai buvusi ne tiek veislė, kiek veislių grupė (varpo formos kriaušės), nes vokiškose XVIII-XIX amžių pomologijos knygose randame net kelias „glockenbirne“ lokalias atmainas: Sächsische, Wittenberger, Westfälische, o Johannas Volkmaras Sickleris (1742-1820) savo enciklopediniame veikale „Der teutsche Obstgärtner…“ pateikia net šios kriaušės piešinį.

Saldžiosios kriaušės gali būti valgomos bet kada. Tuo tarpu rūgštesnes – geriau valgyti po pietų ir geriausia keptas.

Netrūksta kriaušėms dėmesio ir XVI-XVII amžių medicinos knygose ir augalų enciklopedijose. Marcinas Siennikas 1558 metais išleistame „Herbariume“ („Herbarz to iest Zioł tutecznych, postronnych, y Zamorskich opisanie…“) mini abi kriaušių rūšis – laukinę ir kultūrinę. Kaip ir obuolių atveju, humoralinės savybės kriaušių vaisiams priskiriamos pagal jų skonį: rūgštesnės, labiau sutraukiančio skonio yra šaltos ir sausos, tuo tarpu tos, kurios saldesnės – labiau šiltos ir drėgnos. Saldžiosios kriaušės gali būti valgomos bet kada. Tuo tarpu rūgštesnes – geriau valgyti po pietų ir geriausia keptas. O jei dar kalendros milteliais pabarstytos. Tokios padeda visam organizmui nuo skrandžio iki pat galvos.

A.Jašinskienės/15min.lt nuot./Kriaušės

Laukinės kriaušaitės – kur kas labiau yra rūgščios ir sutraukiančios už kultūrines. Gydymo tikslais jas rekomenduota virti acte ir paskui sutrynus dėti kompresus ant skrandžio, tokiu būdu viduriavimą stabdant. Taip pat galima išspausti jų sultis, jas pavirus pasaldinti cukrumi ir gerti nuo skrandžio ligų.

Kalbant apie laukinių kriaušaičių naudojimą maistui, vieni seniausių valgių (kaip ir iš obuolių) yra džiovintos kriaušaitės, kriaušaičių gira ir actas. Girą randame paminėtą dar XV amžiaus pabaigos šaltiniuose. Pagal vaisius (grūšias) iš kurių ši gira pagaminta, kai kuriuose šaltiniuose ji vadinta „krušiniu“. Taip pat painiojama su obuolių gira.

Kaip ir obuoliai, kriaušaitės naudotos virtuvėje, padažams, tyrelėms, sultims gaminti.

Kaip ir obuoliai, kriaušaitės naudotos virtuvėje, padažams, tyrelėms, sultims gaminti. Seniausioje gastronomijos knygoje mūsų regione, XV amžiumi datuojamame Kioningsbergo gastronominiame manuskripte minimas „žalias kriaušių patiekalas“, kuris gaminamas taip: „…nuplauk kriaušes švariai ir paskui gerai sugrūsk. Pertrink jas paskui per sietą ir virk su vynu ir įdėk gero medaus, ir pakankamai prieskonių. Jei yra per daug skysta, pridėk baltos duonos trupinių. Tas patiekalas gali būti valgomas karštas arba šaltas. Patiekdamas pabarstyk jį cukrumi ir cinamonu….“.

Kriaušaičių padažo receptą randame XIII-XIV amžiaus autoriaus Pietro de Crescenzi (jo darbai perleisti lenkų kalba Krokuvoje 1571 metais) knygoje. Jis rekomendavo kuo geriausias kriaušaites sutrinti su druska ir tą minkštimą molinėje puodynėlėje gerai uždengus laikyti tris mėnesius. Per tą laiką iš kriaušaičių turi išsiskirti baltos ir labai skanios sultys.

XVII amžiaus Radvilų virėjo knygoje rasime receptą padažo, kuriam reikalingos jau ne miškinės, bet kultūrinės – „bonkrystianki“, „pasowki“ arba „uryantówki“ veislės kriaušės. Padažas vadinasi Citrininės garstyčios. Taigi, reikia paimti džiovintų kriaušių. Nuplovus jas reikia pavirinti, kad taptų minkštos ir pertrinti per sietą į vientisą, tirštą masę. Tada paimti pusę kvortos (arba tris kvorteles) vyno, supilti į dubenėlį, grubiai papjaustyti citrinos, nuimti pjaustytų citrinų žieveles ir citrinas sudėti į tą vyną. Tada į vyną įdėti šaukštą medaus ir pakaitinti, o kai užvirs – sudėti citrinų žieveles ir dar kiek pavirinti. Po to garstyčių grūdelius, gerai sutrintu tuo vynu praskiesti. Prieskonių – pipirų, imbiero, gvazdikėlių, cinamono – įdėti ir cukraus nemažai įberti. Ir dar citrinos sulčių įpilti tiek, kad rūgštokas būtų skonis. O tada, kai visa masė atvės, reikia sudėti trintas kriaušes ir dar trintų citrinos žievelių tiek, kad tirštumas būtų toks, kaip įprasta garstyčių padažui.

Anna Ciundziewicka savo knygoje rekomendavo kriaušaites sirupe. Anot autorės, kietų, neprinokusių kriaušaičių taurėlapių likučiai (kauliukas) išpjaunamas, o kotelis perpjaunamas pusiau. Taip paruoštos kriaušaitės apverdamos vandenyje, bet neilgai, kad nesuirtų, tik atšoktų žievelė, kurią galima nuimti. Tada jos dedamos į sirupą, pagamintą iš dviejų svarų cukraus ir pusantros kvortelės vandens. Toks kiekis sirupo skiriamas svarui kriaušaičių. Tokiame sirupe kriaušaites kaitina ant mažos ugnies, kol jos visiškai išverda, bet kartu žiūri, kad nesuvirtų, išlaikytų formą. Tada jos išimamos, sudedamos į stiklainį ir užpilamos ataušintu sirupu. O jei sirupas nepakankamai tirštas, jis ar atskirai, be kriaušaičių pakaitinamas, prieš užliejant. O kriaušaites dar galima prismaigstyti grazdikėliais.

Mažos, žalios, neįkandamos ir sutraukiančios burną kriaušytės, pakąstos šalnų ir parudusios tampa tikromis gurmaniškomis vaišėmis.

Laukines kriaušes rasite ten pat, kaip ir obelis – palaukėse, pamiškėse, ten, kur kadaise buvę sodybų, netoli kaimų. O kartais net ir pačiuose miškuose. Dažniausiai vienoje vietoje miškuose augantys vaismedžiai rodo, kad kažkada ten gyventa žmonių, todėl tokiose vietose visada įdomu pasivaikščioti, dairantis, kokie dar augalai galėjo pergyventi išnykusias be žymių sodybas. Laukinukės obelys dera ir miško viduryje, tačiau laukinių kriaušių miške nerasite, jos yra šviesamėgės ir vaisius veda tik ten, kur šviesiau, ten kur pasiekia saulės šviesa. Pasivažinėjus po apylinkes ir išragavus laukinių kriaušių galima rasti įvairių veislių „pabėgėles“ iš sodų, bet pačios tikriausios ir pačios skaniausios yra tikrosios laukinukės. Mažos, žalios, neįkandamos ir sutraukiančios burną kriaušytės, pakąstos šalnų ir parudusios tampa tikromis gurmaniškomis vaišėmis. Po laukine kriauše rudenį galima sutikti ne tik stirnas bei šernus, etatinius laukinių sodų prižiūrėtojus, bet ir barsukus, lapes, kurie neatsisako laukinio deserto.

Gyvūnai, atėję paskanauti parudusių laukinių kriaušių yra visiškai teisūs. Šie vaisiai tampa valgomi tik tada, kai nukrenta, juos pakanda šalna, nuo kurios vaisiai tampa saldūs ir prasideda fermentacijos procesas, parudinantis, suminkštinantis kietą „mėsą“ ir sušvelninantis sutraukiančius burną taninus. Tą gerai žinojo ir senųjų kaimų žmonės, renkantys parudusias kriaušaites maišais ir džiovinantys jas žiemai. Iš tokių kriaušių virdavo saldžias sriubas, kompotus, dėdavo į girą, alų, kitus fermentuostus gėrimus. Džiovintas kriaušaites, kartu su kriaušės lapais bei žiedais, galima dėti į arbatų mišinius, tuomet arbatos net nereikės saldinti.

Laukinės kriaušės prieskoniniame sirupe

Laukinės kriaušės, ypač surinktos kai pradeda ruduoti turi nuostabų, labai stiprų skonį. Jį dar sustiprina prieskoniai – cinamonas, kardamonas, anyžiai bei gvazdikėliai. Tokias kraušaites, užkonservuotas sirupe su prieskoniais galima padėti ant Kalėdų stalo, dovanoti per žiemos šventes ar tiesiog padėti ant užkandžių stalo prie sūrių ar uždėti ant ledų.

Nukritusias po medžiu kraušaites surenkame, nuvalome, atrenkame sugedusias. Geras perpjauname pusiau. Iš 1 dalies vandens ir 1 dalies cukraus (pvz. 1 stiklinė vandens ir 1 stiklinė cukraus) ir įvairių šildančių prieskonių (cinamono lazdelė, anyžiaus žvaigždelė, keli gvazdikėliai, karamono pumpurai, kmynų ir anyžių, kalendrų sėklų, imbiero, kiaulpienės, trūkažolės šaknies gabalėlio) išverdame sirupą ir su visais prieskoniais karštą užpilame ant kriaušaičių. Palaikome kambario temperatūroje per naktį, ryte viską užkaičiame, užverdame, išjungiame ugnį ir paliekame uždengtą dar dienai. Po dienos vėl užverdame, išpilstome į švarius mažus stiklainėlius ir sandariai užsukame. Stiklainėlius laikome vėsioje vietoje, o ragauti pradedame po mėnesio, kai skonis susistovi.

Saldi sriuba su džiovintomis laukinėmis kriaušėmis ir uogomis

Reikės: džiovintų vaisių (tinka laukinės kriaušės, obuoliai, šermukšniai, erškėtuogių puselės, razinos, abrikosai ar kitokie džiovinti vaisiai), vandens, 2 šaukštų krakmolo, cukraus, prieskonių (cinamono lazdelės, keli gvazdikėliai, žiognagių šaknys, galima įdėti gabalėlį džiovintos kiaulpienių šaknies)

• Vaisius užmerkite vandenyje ir palaikykite porą valandų.
• Nukoškite, nuskalaukite, užpilkite švariu vandeniu ir virkite, kol suminkštės. Įdėkite pagal skonį cukraus. Baigdami virti pusėje stiklinės šalto vandens išmaišykite krakmolą ir supilkite į verdančią sriubą. Pildami stipriai maišykite. Pakaitinkite, kol sutirštės, bet neužvirkite.
• Puodą nukelkite nuo ugnies ir palikite sriubą nusistovėti bent pusvalandį.
• Išpilstykite į dubenėlius, uždėkite šaukštą plaktos grietinėlės ir apibarstykite pakepintais lazdynų riešutais.

Šis straipsnis pirmiausiai publikuotas Ievos Šidlaitės tinklaraštyje Samanotas ir prof. Rimvydo Laužiko tinklaraštyje Lietuvos kulinarinis paveldas. 15min perpublikuoja tekstą su autorių leidimu.