Taip siekiama spręsti mažėjančios žuvies Lietuvoje problemą.
Tiesa, tokios pataisos sulaukė ne tik pritarimo. Savo likimu susirūpinę verslinės žvejybos atstovai balandį surengė nuotolinę spaudos konferenciją, kurioje dėstė argumentus, kaip toks draudimas paveiktų ne tik žvejybos įmones, pamaryje per šimtmečius susiklosčiusį gyvenimo būdą vis dar propaguojančius žvejus, bet ir vartotojus.
15min domėjosi, kaip šio draudimo ketinimo akivaizdoje gyvena ir kokius planus puoselėja tie, kam galbūt tektų drastiškai keisti savo restoranų kryptis – virtuvės šefai, restoranų savininkai, gaminantys patiekalus iš vietinių laukinių žuvų.
Iš valdžios tikisi subalansuotų sprendimų
Verslininkas, virtuvės šefas Č.Žemaitis pandemijos metais uždarė restoraną Vilniuje ir dabar sukoncentravo savo veiklą išskirtinai pajūryje – Ventės rage veikia vila su restoranu „Šturmų švyturys“, o netrukus ketinama iškelti restorano vėliavą ir Palangoje, Monciškėse. Ir vis tik pašnekovas prisipažįsta šiuo metu gyvenantis dviprasmiškomis nuotaikomis. „Beveik 20 metų gyvenu prie marių, suprantu vandenį, vietinius žmones. Taip, kiekvienas laikmetis atneša tam tikrus pasikeitimus ant vandens, pavyzdžiui, XIX a. mariose vyko didelė laivyba, bet tuo pat metu vyko ir žvejyba, žvejams tuomet nebuvo pasakyta: „lauk iš Kuršių marių“, buvo sudarytos sąlygos sugyventi visiems. Šis amžius atneša naujų veiklų ir pramogų, ima judėti, pramogų ieškoti didžiulė žmonių armija, tai tampa dideliu verslu, tačiau juk žvejai vis dar gyvena iš vandens“, – pokyčius, kuriuos šio metu stebi, komentuoja pašnekovas.
Jis prisipažįsta, jog net pats pavadinimas žvejai verslininkai jam kelia juoką ir pyktį, kaip ir įsivaizdavimas, jog žvejai daug uždirba.
„Jei mes kalbame apie istorinę Mažąją Lietuvą, tai čia karaliauja vanduo, su tuo susijusi veikla, čia mes tikimės lietuviškų žuvų, kaip kad Dzūkijoje tikimės uogų ir grybų, taip juk buvo per amžius, kiekvienas Lietuvos regionas turi savo gėrybes“, – sako Č.Žemaitis.
Pretenduojame būti vienintelė pasaulio jūrinė valstybė, kuri nubrauks didelės grupės žmonių gyvenseną.
Pašnekovas priduria nesąs prieš judėjimą vandenyje, pramogas, bet yra įsitikinęs, jog valdžios vaidmuo yra subalansuoti sprendimus – negalima išstumti veiklos, kokią pamario žmonės puoselėjo šimtus metų.
„Taip, mes turime labai mažai vandens, tik mokslas sako labai aiškiai: marios susisiekia su jūra, tad dėl vykstančios žvejybos nebus neigiamo poveikio, jei tik ji bus subalansuota. Žvejai taip pat apie tai kalba, jie tą supranta“, – aiškina Č.Žemaitis, sakantis, jog jam sunkiai suvokiama perspektyva, jog „pretenduojame būti vienintelė pasaulio jūrinė valstybė, kuri nubrauks didelės grupės žmonių gyvenseną“.
„Savo restorane esu maitinęs prezidentus, daugybę svečių – vietinių ir užsieniečių. Kokią matau perspektyvą, jei draudimas bus priimtas? Gal kad „Šturmų švyturyje“ siūlysiu svečiams jautienos, o apie žuvį beliks papasakoti, gal dar parodyti nuotraukas, paveiksliukus. O rimtai kalbant, tokiu atveju daugybė žmonių tiesiog praras galimybę pažinti lietuviškas žuvis“, – apgailestauja jis.
Pakrančių žvejus prilygina „ūkininkams“
Č.Žemaičiui pritaria ir verslininkė, restoranų savininkė Rūta Sakalauskienė. Neseniai ji uždarė restoraną „Žuvinė“ ilgai veikusį Vilniaus rotušėje, tačiau to paties pavadinimo restoranas veikia Palangoje.
„Pagrindinis svečių pageidavimas, kai pas mus ateina – laukinė, sezoninė žuvis, patiekalus iš jos mes pateikiame pirmajame meniu lape, jis daugelį ir domina. Žinoma, turime ir atvežtinių žuvų, ir krevečių, nes vietinių žuvų laimikis svyruoja – viskas priklauso nuo sezono, oro, laimikio. Tačiau dirbti su laukinėmis žuvimis, nors ir sudėtinga, bet įdomu.“
Priekrantės žvejai yra lyg ūkininkai, patikėkite, jų darbas labai sunkus, dažnas jų svarsto, ar vis dar tęsti. Kodėl mes turime juos skriausti?
R.Sakalauskienė pasakoja, kad jos įmonės perka vietines – pakrantės žvejų sugaunamas žuvis, o žvejai turi savo kvotas, savo plotus ir, anot jos, žvejoja „visiškai paprastai, ekologiškai“. „Priekrantės žvejai yra lyg ūkininkai, patikėkite, jų darbas labai sunkus, dažnas jų svarsto, ar vis dar tęsti. Kodėl mes turime juos skriausti? Aš už juos labai sergu“, – sako ji ir priduria, jog tikrinti, riboti, kontroliuoti reikia tuos, kurie žvejoja tralais, anot jos, tiesiog „košia dugną“.
Kita vertus, pasak R.Sakalauskienės, akivaizdu, jog pastaraisiais metais dėl išsibalansavusios ekosistemos neįmanoma nematyti pokyčių – vienų žuvų itin mažėja, o kitos ima dominuoti. „Dirbame jau 16 metų, visada būdavo daug Baltijos menkių, tiek daug, jog jos net nebuvo paklausios, o dabar jos deficitas. Lygiai tas pats su jūriniais sterkais, jų dar yra, bet mažėja. O, pavyzdžiui stintos tampa nebe žiemos, bet pavasario žuvimis. Atsirado tokios nepramoninės, visaėdės žuvys, kaip grundulai, jie suryja viską, net ikrus. Eksperimentavome ir ruošėme šios žuvies filė“, – dinamiką, kurią stebi, komentuoja ji.
Kaip ir Č.Žemaičiui, verslininkei kol kas atrodo nesuvokiama perspektyva, jog Lietuva, jūrinė šalis, gali uždrausti žvejybą pakrantėse. „Šiais laikais laukinių žuvų esame ragavę tikrai ne visi, pagalvokite, užaugs vaikai, kurie nebus paragavę lietuviškų laukinių žuvų. Juk visose jūrinėse šalyse pramogos ant vandens ir žvejyba dera – žvejai žvejoja ryte, o vėliau prasideda pramogos. Tai suderinama, nereikia nieko išstumti.“ – sako pašnekovė.
Mato didelę netektį restoranams ir svečiams
Tai, kad svečiai pirmiausia teiraujasi vietinių žuvų, patvirtina ir dar vienas verslininkas, virtuvės šefas klaipėdietis Vytautas Samavičius, restoranų „Momo Grill“ bei „Monai“ uostamiestyje savininkas (jis taip pat valdo „Momo Grill“ Vilniuje bei Kaune).
„Tikrai nemanau, kad tai aktualu tik mano restoranams – ir lietuviai, ir užsieniečiai pajūrio restoranuose yra išsiilgę laukinių žuvų, kad ir menkių. Žinoma, kas nors pasakytų, jog yra žuvų ūkiai, tačiau vis tik ūkyje užaugintos žuvys vertinamos nepatikliai – pavyzdžiui, lašišos iš Norvegijos, bet lygiai tas pats galioja ir kitoms žuvims. Taip, yra kas ją valgo, bet faktas lieka faktu – pirmiausiai norima laukinių žuvų“, – sako V.Samavičius.
Mes, kaip visada, prie visko prisitaikysime, tačiau jei draudimas bus priimtas, tai bus didelė netektis restoranams ir jų svečiams.
Anot jo, ūkiuose užaugintos žuvys turi savo specifinį skonį, jei jos neteisingai paruoštos skrodimui, gali tiesiog atsiduoti dumblu. „Gal vizualiai kartais ir neatskirtum (laukinės ir ūkyje augintos žuvies – red.), tačiau nejau apgaudinėsi svečią? – sako jis ir apmaudaudamas tęsia. – Mes, kaip visada, prie visko prisitaikysime, tačiau jei draudimas bus priimtas, tai bus didelė netektis restoranams ir jų svečiams.“
Adomas Jagmaras, restoranėlio „Fisheria” Nidoje bendraturtis bei vyr. šefas teigia ir dabar gaminantis ir iš laukinių, ir iš ūkiuose augintų žuvų. Kaip jis pastebi, ūkiuose augintos žuvys yra formuojamos masiniam vartojimui, naudojamasi įvairiomis augimą skatinančiomis priemonėmis. Jis veda paralelę, jog tai lyg ūkininko vištiena, jautiena ir masinių augintųjų patiekta mėsa. „Aišku, ir aqua ūkyje augintos žuvys gali būti pačios įvairiausios, – šios produkcijos visiškai nenurašo jis. – Tačiau natūraliai augusių laukinių žuvų skonis yra intensyvesnis, jos skanesnės, su jomis įdomu dirbti“.
-
Karantininė pauzė žinomą šefą paskatino imtis naujo formato – gamins makaronus
-
Lauko kavinių atsivėrimo išvakarės: terasų remontas, meniu peržiūra ir ypatingas dėmesys orams
-
Kavos mėgėjų sostinėje laukia visa naujienų puokštė: pamėgtų kavininkų nauji taškai ir net Kavos mokykla
-
Legendinė „Neringa“ atvėrė duris: grįžo „Kijevas“ ir plakta grietinėlė, ateityje – gyva muzika ir šokiai
Pašnekovas pastebi, jog per pastaruosius trejus metus, kiek restoranas dirba, žuvies pasiūlos pokyčiai itin juntami – laukinių žuvų žvejai pasiūlo vis mažiau, o kadangi būtent tokios visi nori, taip ji tampa kone deficitu. „Per kelerius metus, net ir be jokių papildomų ribojimų, žuvų yra mažiau, tai susiję ir su tuo, kad paskutinės 3 vasaros buvo karštos – viskas tarpusavyje susiję. Aišku, kad viską galima uždrausti, tai liūdnos žinios man, kaip šefui, nors kai kuriuos aspektus iš dalies galima suprasti. Bet gal pakaktų griežtesnių ribojimų, kad žuvys tikrai išnerštų ir panašiai, bet ne tiesiog nukirsti žvejybą ir viskas“, – sako jis.
Kokią būtų jo su bendraminčiais valdomo restorano situacija? „Prarastume savo koncepciją, pagrindinę mintį ir žavesį, nes šiaip ar taip esame sezoninės žuvies restoranėlis, orientuojamės į Kuršių marių žuvis. Tad, be jokios abejonės, mus tai labai paveiktų, bet tektų kaip nors verstis. Vertinant iš dabartinės dienos perspektyvos, gal laukinių žuvų tiesiog būtų ieškoma kitur, tarkim, kad ir perkama iš latvių“, – sako šefas.
Didžioji dalis rūkytos žuvies importuota
Pataisos numatytų, kad verslinė žūklė ežeruose būtų uždrausta jau kitąmet, o per trejus metus – ir Kuršių mariose. Verslinės žvejybos atstovams būtų numatytos kompensacijos. Pataisos autoriai kaip pavyzdį pateikia Kauno marias, kur uždraudus verslinę žūklę žuvų ištekliai pastebimai augo. Žvejai mėgėjai tikina, kad laukti nebėra ko – Kuršių mariose mirksta kilometrai tinklų, žuvies drastiškai mažėja.
Apeliuojama ir į tai, kad viešai prieinamais duomenimis, žvejybos įmonių pajamos iš žvejybos yra nedidelės: apie 40 proc. įmonių nurodė, kad iš žvejybos gavo apie 900 eurų. Už pasitraukimą iš verslo arba persiorientavimą numatomos kompensacijos, kurių tvarką iki šių metų lapkričio 1 d. turės parengti Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.
Pataisų autoriai tikina, kad nerimas, jog neliks malonumo vasarotojams paskanauti vietoje pagautos rūkytos žuvies, yra nepagrįstas. Esą jau dabar didžioji dalis rūkytos žuvies – importuota šaldyta produkcija.
Žvejybos įmonėms ir toliau bus galima gaudyti stintas su pūgžlių ir invazinių, tokių kaip grundalai, priegauda.
Išlyga įstatyme numatyta ir tradicinei žvejybai, kaip paveldu pripažintas stintų bumbinimas Kuršių nerijoje ar stintelių žvejyba sukant bobą.
