„Rivonos“ konservų ceche Alytuje verdamos uogienės, džemai, konservuojamos ir marinuojamos daržovės, gaminamos konservuotos sriubos bei padažai.
Mėgstamiausi – marinuoti burokėliai
„Rivonos“ konservų ceche praėjus vasarai jau paruošti konservuoti agurkai, pomidorai ir rūgštynės, o nuo rudens iki pavasario prasideda kitas gamybos etapas: konservuojamos Lietuvoje užaugintos daržovės, daugiausia perdirbama burokėlių, taip pat pievagrybių ir kitų daržovių.
Pasak „Rivonos“ konservų cecho Alytuje vadovo Aurimo Gargaso, ceche pagaminama bene daugiausia marinuotų burokėlių nei kitose šalies įmonėse. Norint patenkinti kuo įvairesnius pirkėjų poreikius, ceche gaminami skirtingo skonio marinuoti ir konservuoti burokėliai. Taip pat burokėliai pjaustomi skirtingomis formomis: kubeliais, šiaudeliais, griežinėliais – vieni tinka šaltibarščiams, kiti salotoms ar garnyrui. Šį asortimentą numatoma dar labiau plėsti, išbandyti naujus marinatus, kurie suteikia burokėliams įvairesnį skonį.
Pasak „Rivonos“ konservų cecho technologės Birutės Norkevičiūtės, vartotojai vis dažniau renkasi marinuotus burokėlius be maisto priedų, todėl populiarėja marinuoti burokėliai su spirito actu: „Marinuotus burokėlius galima daug kur panaudoti. Žinoma, žmonės dažniausiai iš jų gamina šaltibarščius, tačiau galima valgyti kaip garnyrą prie karštų mėsos ar žuvies patiekalų arba gaminti salotas, humusą ir kt.“
Populiariausios – burokėlių ir charčio sriubos
Kita cecho gaminių grupė – konservuotos sriubos, jų asortimentas yra nemažas ir nuolat plečiamas. Tai, burokėlių, šviežių ir raugintų kopūstų, rūgštynių su šonine, dviejų rūšių raugintų agurkų, raudonųjų pupelių, charčio, čili sriubos, šiupininė, ukrainietiški barščiai ir barščiai su rūkyta šonine. Visa produkcija išpilstoma tik į stiklines taras – tokioms pakuotėms pritaikyta cecho įranga.
Konservuotos sriubos gaminamos ne tik Lietuvos rinkai, tačiau pagal specialius užsakymus vežamos ir į kitas šalis.
„Lietuva – burokėlių mėgėjų šalis, todėl viena iš populiariausių sriubų yra barščiai. Tačiau mane nustebino, kad pirkėjai labai mėgsta ir charčio sriubą, kurią mes gaminame iš šviežių pomidorų, ryžių, daržovių ir aštrių prieskonių. Nors lietuviai nelinkę valgyti aštrių patiekalų, matyt, mums pavyko sukurti gerą receptą ir pritaikyti daugelio skoniui“, – sako A.Gargasas.
Raugintų agurkų sriuba taip pat nenusileidžia savo populiarumu. „Tai – klasika ir tradicijos, siekiančios senus laikus. Iki šiol daugelis ją mėgsta ir valgo“, – teigia cecho vadovas.
Pastaruoju metu pirkėjai tapo išrankesni, ieško ne pačių pigiausių sriubų, bet įdomesnių receptūrų, kuriose yra daugiau mėsos ar baravykų. „Patenkinti kiekvieną skonį yra iššūkis. Vieni mėgsta daugiau druskos ir pipirų, kitiems reikia mažiau. Prieš valgant sriubą galima papildomai pasūdyti, tačiau geriausia, kai patiekalui nieko netrūksta“, – mano A.Gargasas.
Mėgsta studentai ir laiko gaminti pietus neturintys dirbantieji
Konservuotos sriubos skirtos tiems, kurie neturi laiko ir sąlygų gaminti pietus. Tai daugiausia studentai, vairuotojai, turistai ar kiti skubantys, daug dirbantys žmonės. Iš vieno puslitrio konservuoto gaminio išverdamas vienas litras sriubos. Tereikia įpilti pusę litro vandens ir penkias minutes pavirti – pietūs jau ir paruošti: ant stalo garuoja kelios lėkštės puikios sriubos.
Pasak A.Gargaso, konservuotos sriubos savo maistine verte ir skoniu prilygsta toms, kurias verdame namuose iš šviežių daržovių: „Tai ta pati sriuba, tik be vandens. Konservuotos sriubos yra natūralios, o sterilizacija gamybos metu užtikrina ilgą galiojimą iki dvejų metų. Mūsų gaminiuose cheminių priedų nėra.“
Cecho vadovas prisipažįsta, kad jis namuose taip pat mėgsta kartais pasistiprinti konservuotomis sriubomis: „Pagaminti greita ir paprasta, nereikia gaišti virtuvėje daug laiko.“
Procesas paprastas, bet griežtai kontroliuojamas
Pasak technologės B.Norkevičiūtės, konservuotų sriubų gamybos procesas priklauso nuo produkto rūšies: „Kiekviena sriuba turi savo specifiškumą, tai labai priklauso nuo naudojamų žaliavų, receptūros ir atidirbtos gamybos technologijos.“
Pirmiausia paruošiama žaliava: plaunama, nušveičiamos odelės ar lukštai specialiame įrenginyje, patikrinama ir dar kartą plaunama, supjaustoma. Paruošta žaliava sveriama ar kitaip matuojamos pagal receptūroje nurodytus kiekius ir verdama. Išvirta sriuba išpilstoma į stiklainius, uždaromi dangteliai ir autoklavuose sterilizuojama bei atšaldoma. Išėmus iš autoklavo indeliai plaunami, džiovinami, tikrinami, klijuojamos etiketės, ženklinami, supakuojama į antrinę ir tretinę pakuotę, sandėliuojami ir išvežiojami į parduotuves.
„Nors iš pirmo žvilgsnio šis procesas yra paprastas, tačiau kiekviena detalė yra labai svarbi, todėl gamyba griežtai prižiūrima ir atliekama pagal nustatytą tvarką“, – pabrėžia technologė.
Padažai su nostalgijos gaidele
„Rivonos“ konservų ceche gaminami ir pomidorų padažai, kurie pasak A.Gargaso, yra technologės įgūdžių menas, nes maišomi keli pagrindiniai komponentai: pomidorų pasta, vanduo ir prieskoniai, kartais dedami ir tirštikliai.
„Technologai kurdami receptūrą, maišydami skirtingomis proporcijomis ingredientus sukuria tobulo skonio padažą. Savitumo padažui suteikia parinkti prieskoniai ar jų mišiniai. Kuo daugiau eksperimentų, tuo geresnis rezultatas“, – pabrėžia A.Gargasas.
Konservų ceche gaminamas „Pomidorų padažas vaikams“ nuo tradicinio skiriasi tuo, kad nenaudojami tirštikliai, jaučiamas šiek tiek salstelėjęs skonis ir saviti prieskoniai. Cecho vadovas pasakoja, kad šis padažas dvelkia nostalgija, suaugusiems primena jų vaikystės laikais valgytą bulgarišką pomidorų padažą. Be to, padažas tinka vaikų maitinimo įstaigoms – darželiams, mokykloms, nes atitinka visus mitybos reikalavimus.
Uogienės skonis - kaip pas močiutę
Šaltuoju metų laiku „Rivonos“ konservų ceche prasideda pats darbymetis gaminant braškių, aviečių, mėlynių, juodųjų serbentų ir spanguolių uogienes. Namuose priešingai, uogienes verdame vasarą, surinkę derlių iš daržų, sodų ir miškų. „Vasarą ir rudenį žmonės turi savo uogienių, o atėjus šaltajam sezonui namuose atsargos išsenka ir prasideda didysis uogienių pirkimas parduotuvėse. Nors šią produkciją perka visus metus, bet vasarą šiek tiek mažiau“, – palygina A.Gargasas.
„Rivonos“ uogienės yra išskirtinės kokybės, nes verdamos iš dviejų pagrindinių komponentų – uogų ir cukraus, be jokių tirštiklių. „Gaminame pagal seną, gerą močiutės receptą“, – tvirtina vadovas ir priduria, kad kiti gamintojai dažniausiai naudoja įvairius tirštinančius priedus ir toks gaminys greičiau primena ne uogienę, o uogų skonio gaminį.
Buvo atliekama degustacija, kurios metu akluoju būdu buvo ragaujamos naminės ir „Rivonos“ uogienės. Pasak A.Gargaso, ne kiekvienas vartotojas atskyrė, kuri pagaminta ceche, o kuri – namuose.
Ceche gamina panašiai kaip namuose
Pasak B.Norkevičiūtės, norint pagaminti skanią uogienę, pirmiausia reikia kokybiškų uogų, virti pagal gerą ir patikrintą receptą, neperdėti ir nesumažinti cukraus, išlaikyti proporcijas ir normas: „Jei įdėsite per daug cukraus – uogienė susicukruos, karamelizuosis, o jei per mažai – bus rūgšti ir skysta.“
Technologė pasakoja, kad uogienių gamyba įmonėje ir namuose labai panašus procesas, skiriasi tik kiekiai: „Kadangi ceche uogienę gaminame tonomis, tai turime tam pritaikytus specialius įrengimus – verdame vakuuminiame puode, pasterizuojame autoklave ir kt.“
Konservavimo ceche ruošiantis virti uogienę, pirmiausia pasveriami žaliavų kiekiai, po to uogos ir cukrus supilami į vakuuminį puodą, kuriame galima reguliuoti temperatūrą ir pagaminti skanią, kvapnią, gražios spalvos uogienę. Išvirtas gaminys yra patikrinamas, ar atitinka visus nustatytus parametrus. Tinkama uogienė yra išfasuojama į stiklainius, užsukami dangteliai, pasterizuojama ir atšaldoma autoklavuose. Uogienės stiklainiai paruošiami prekybai kaip ir visa cecho produkcija, ir išvežiojami į „Norfos“ parduotuves.
