Kartais verta ir mums pasmaližiauti saldėsiais, kurie kelia paslaptingų rūmų pavėsinių su minkštomis pagalvėlėmis ir rytietiškomis pasakomis asociacijas...
Iš pradžių saldumynai Rytuose buvo tik sultonų ir jų aplinkos privilegija. Tad konditeriai nėrėsi iš kailio norėdami jiems įtikti savo vis pagal naujus receptus gaminamais gardėsiais. Saldumynai buvo ne tik skanūs, bet ir naudingi sveikatai, nes į juos dėdavo gydomųjų ingredientų, kurių kartų skonį užmaskuodavo saldumu. Arabai nuoširdžiai tikėjo, kad saldus maistas naudingas sveikatai, jis gydo įvairius negalavimus ir net padeda susilaukti vaikų.
Net dabar rytiečiai nesižavi laibomis moterų figūromis. Jiems dailiosios lyties atstovių grožis asocijuojasi su putliomis kūno formomis. Šimtmečiais grožio standartai Rytuose buvo kitokie. Ten gražuolė būtinai privalėjo būti apvalių plačių klubų, tad haremų gražuolės saldumynais gardžiuodavosi, kiek norėdavo.
Taigi kviečiame pasmalsauti, kokiais skanėstais nuo seno lepinasi Rytų gražuolės...
Chalva
 |
| Chalva |
Jos tėvynė – Persija. Šioje šalyje šiuo saldumynu buvo mėgaujamasi dar V a. pr. Kr. Vėliau chalva išpopuliarėjo visuose Artimuosiuose Rytuose. Europoje ji atsirado kryžiaus žygių laikais. Šis skanėstas paprastai gaminamas su cukrumi arba medumi, maišant smulkintus riešutus ir sėklas, o kad būtų puresnis, nepamirštama saldymedžio. Kartais dedama miltų, sviesto, razinų, vanilino, cinamono ir kitų prieskonių. Rytų Europoje populiari saulėgrąžų chalva. Ją perkant, reikia atkreipti dėmesį, ar ji šviesios spalvos, trapi, nedrėgna, mat antraip galite nusivilti jos kartoku skoniu. Chalvoje daug vitaminų, saugančių nuo priešlaikinio senėjimo ir širdies problemų. Tik vertėtų nepamiršti, kad dėl cukraus ir riebalų tai – kaloringas gardumynas (100 g yra 500–600 kcal). Tad jei turite antsvorio... Beje, jei esate alergiški, taip pat būkite atsargūs, ypač valgydami žemės riešutų chalvą.
Rachatlukumas
 |
| Rachatlukumas |
Legenda pasakoja, kad rachatlukumas atsirado dėl vieno Stambulo sultono, kuriam labai norėjo įtikti konditeris, kaprizų. Osmanų imperijos valdovas nuolat iš savo virėjų reikalaudavo vis gardesnių saldumynų, nes tiesiog be galo troško išbandyti vis naujus ir naujus skonius. Tuomet jo įgeidžių nuvargintas konditeris sugalvojo dar vieną receptą. Jis išvirė masę iš vandens, cukraus, medaus, krakmolo, maltų migdolų ir rožių žiedlapių sirupo, leido jai atvėsti ir sustingti, paskui supjaustė ir pabarstė cukraus pudra. Sultonas buvo labai laimingas, o naujasis saldumynas kaipmat išpopuliarėjo tarp didikų ir haremo gražuolių. Rachtlukumas buvo laikomas dėžutėse kaip brangenybės.
Jo sudėtyje yra migdolų, kurie ypač naudingi sergant mažakraujyste ar kenčiant nuo trumparegystės. Sergant virškinamojo trakto ir inkstų ligomis, rekomenduojama valgyti migdolų, užgeriant juos karštu pienu. Šie riešutai naudingi turintiesiems problemų dėl aukšto kraujospūdžio, akių ligų, antsvorio. Dabar rachatlukumo gamintojai dažnai deda grietinėlės, sirupo, vaisių sulčių, kakavos, kad išgautų įvairių spalvų produktą. Nors migdolai, kaip minėjome, labai naudingi, to nepaskysi apie cukrų ir krakmolą, nes jie skatina organizmą kaupti nereikalingus kilogramus daug greičiau nei būtų vartojami atskirai. Geras rachatlukumas turi išlaikyti savo formą, o pjūvio vietoje blizgėti. Paspaudus pirštu, jis greitai atgauna pirminę formą, nelimpa prie dėžutės ar pakavimo popieriaus.
Kozinakai
 |
| Kozinakai |
Juos pradėta gaminti Kaukaze. Kozinakai tapo gausybės ir gerovės simboliu. Ne be reikalo Gruzijoje ir Armėnijoje jie būtini ant naujamečio stalo, kad kiti metai būtų turtingi ir laimingi. Pagrindinis šio skanėsto ingredientas – riešutai, sezamai arba saulėgrąžų sėklos. Tačiau klasikiniai kozinakai gaminami būtent iš graikinių riešutų. Kadangi jų forma primena smegenis, jau nuo seno žmonės tikėjo, kad graikiniai riešutai gerina protinius sugebėjimus. Senovės Babilone žyniai drausdavo nekilmingiesiems juos valgyti – kam reikia mąstančios liaudies? Daugelyje Europos tautų manoma, kad graikiniai riešutai gali suteikti galiūno jėgos, mat stiprina raumenis, kaip ranka nuima nuovargį po fizinio darbo. Dar vienas kozinakų komponentas – medus. Gaila, kad kaitinant jis praranda kone visus vitaminus. Tačiau lieka mikroelementų: kalcio, kalio, geležies ir kt. Medus – dar ir natūralus antibiotikas, puikiai kovojantis su bakterijomis.
Giulbešeker
 |
| Giulbešeker |
Tie, kurie skaitė Rešato Nurio Giuntekino romaną „Čiauškutė“, prisimins, kad taip buvo vadinama pagrindinė herojė. Iš tikrųjų tai – rožių lapelių uogienė, turtinga vitamino C, karoteno, kalio, jodo, seleno ir geležies. Norite pasigaminti? Tuomet teks sulaukti rožių žydėjimo sezono... Nuplaukite ir apdžiovinkite 100 g rožių lapelių, sumaišykite stiklinę vandens su kilogramu (taip, tikrai kilogramu!) cukraus, užvirinkite, nugriebkite putas, suberkite lapelius, vėl užvirinkite ir palikite pastovėti 12 valandų. Tuomet dar kartą užvirinkite ir maišydamos virkite 25 minutes. Įpilkite 2 valgomuosius šaukštus citrinų sulčių ir paskutinį kartą pavirkite 3 minutes. Supilstykite į stiklainius.
