Kotryna juokiasi, jog ant knygos viršelio, sukurto fotomenininko Algio Kriščiūno, ji yra tokia, kokia galėtų būti idealiame pasaulyje – vaikų, kepinių ir indų apsupta supermoteris, kuri sugeba ir spėja viską! Ir čia pat prisipažįsta, jog realybėje nėra viskas taip tobula, kaip nuotraukoje, tačiau ko jau ko, o saldumo tikrai netrūksta. „Visada buvau salžiavalgė“, – prisipažįsta.
– Visi, kas tik nori, jau ištisus metus Facebooke gali sekti tavo saldų dienoraštį „Penktadienio desertas“. Kaip šovė mintis jį rašyti?
– Kepu daug saldumynų, o prieš šventes dažnai sulaukiu prašymų pasidalinti receptais. Pavyzdžiui, skambina draugė ir prašo: „Pasidalink torto, kurį valgėme ten ir ten, receptu“. O bėda ta, kad aš nieko neužsirašydavau – būdavo iškepu, man patinka, tačiau netrukus ir pamirštu. O receptų prašytojai gal pamanydavo, kad man gaila dalintis (šypsosi). Štai tada pradėjau galvoti, kad reikia tuos receptus kur nors užrašyti. Pamenu, pernai po mano gimtadienio važiuojant snieguotais keliais garsiai pagalvojau: „O ką, jei imčiau bandyti kas penktadienį po naują receptą? Man tai būtų proga pamėginti ką nors naujo, o ir su kitais pasidalinčiau...“. Gal ta mintis būtų mirusi, jei ne mano vyras Marčius – mes grįžom namo, jis sukūrė Facebooko profilį ir paragino: „Valio, rašyk!“
– Dienoraštį rašei Facebooke, nekilo mintis kurti atskiro puslapio su rafinuotu dizianu ir prašmatniomis nuotraukomis?
– Rašiau Facebooke, nes aš į šį reikalą žiūrėjau paprastai. Maniau, kad tai bus skirta kelių šimtų žmonių ratui – draugėms, sesei, mamai, tetoms... O man tai tapo įsispareigojimu – kas savaitę kažkas naujo. Nes kai tokio viešo įsipareigojimo nėra, kyla pagunda kepti ką nors pažįstamo – čia kaip su kotletais, kuriuos kepame, nes jie jokių iššūkių nekelia ir visada pavyksta. Kai pradėjau, net slapčiausiose mintyse nebūčiau pagalvojusi, kuo tai virs. Kartą Martynas paklausė, kaip įsivaizduoju, kiek sekėjų Facebooke mano iššūkis turės, sakiau, kad po metų bus koks 1000, o dabar yra apie 12 000! Tiesą sakant, net tų receptus lydinčių istorijų neturėjo būti, nes anksčiau aktyviai nerašiau, nepasakojau apie savo gyvenimą. Viskas prasidėjo paprastai, o iššūkiui jau judant į pabaigą, pamaniau, kad nenoriu visko taip nukirsti. Taip, žingsnis po žingsnio, atsirado knyga, kuri net nebuvo iš anksto planuota.
– Kodėl vis naujo deserto receptui paskelbti pasirinkai penktadienį?
Norėjau, kad tas desertas tarsi žymėtų darbo savaitės pabaigą, savaitgalio pradžią.
– Todėl, kad man penktadienis yra diena, kai visi pagaliau namie, kai žinai, kad rytoj niekur neišeis... Penktadienį mes sėdime, lėčiau vakarieniaujame. Norėjau, kad tas desertas tarsi žymėtų darbo savaitės pabaigą, savaitgalio pradžią. Jei penktadienį nuo pat ryto manęs nebūdavo virtuvėje, visiems kildavo beveik panika: „Nejau tu nekepsi, ar šiandien nieko nebus?“. Pagaliau, pamaniau, kad ir tiems, kas skaitys, tai gera diena: penktadienį perskaitei, o šeštadienį gali kepti. Galų gale, kapstantis giliau, atradau, kad mano gyvenime daug svarbių dalykų vyksta penktadieniais: aš gimiau penktadienį, vyras man pasipiršo penktadienį, dukros gimė penktadieniais, mes susituokėm penktadienį... Gal tas penktadienis yra koks mano likimas? (juokiasi).
– Nuo kokio deserto pradėjai dienoraštį ir kodėl būtent nuo jo?
– Tai buvo morenginis citrinų pyragas. Tokį pyragą – tarte au citron – labai mėgstu, visada jo skanauju Prancūzijoje, tačiau niekada nebuvau kepusi. Tad metusi sau iššūkį kas savaitę kepti kažką naujo, ėmiausi būtent jo. Ir tą liniją – vis naujas desertas kas penktadienį – išlaikiau, nors, žinoma, vėliau būdavo pagundų kepti tai, ką labai gerai moku, daug metų kepu. Prieš tas pagundas sėkmingai atsilaikiau.
– Ar buvo desertų-nesėkmių?
– Knygoje tokių nėra – visi desertai sėkmingai pagaminami, patikrinti, kartais net kelis kartus vieną jų gaminau, kad gražiai atrodytų nuotraukoje. O pats dienoraštis Facebooke, buvo lyg bandymų aikštelė, jam aš fotografuodavau viską, kaip išeidavo. Iškart pasakiau sau: „Net jei nepasiseks, aš tą nesėkmę įdėsiu!“. Ir jų buvo! Žinoma, ir nesėkmės buvo valgomos, tačiau pasitaikė ir negražių, ir neiškilusių, ir apdegusių desertų. Neslėpsiu, buvo ir tokių penktadienių, kai reikėjo gelbėtis nauju receptu, nes pagal pirmąjį nepavyko. Pavyzdžiui, kai grįžome iš Ispanijos, bandžiau kepti churras, o jos man sprogo, tešla buvo aplipusios visos lubos. Pamenu, valandos tiksi, o pagaminti kažką, ką būtų galima dėti į dienoraštį, reikia. Ir pagaminau.
– Ar turi kokį savo firminį desertą?
– Ko gero, tokiu galėčiau pavadinti macaroonsų tortą, kurį gaminu per kiekvienas Kalėdas. Jo laukia ir mano šeima, ir sesuo, tik per praėjusias Kalėdas jo nepagaminau – buvo dėl to ir ašarų, ir dramų (juokiasi). Tiesa, knygoje jo nėra, nes tą tortą gaminu seniai, jis nėra man pačiai naujas, o tą naujo deserto iššūkio idėją norėjau išlaikyti.
– Ar gamindama seki kokiomis nors mitybos madomis: mažiau cukraus, daugiau speltų miltų ir panašiai?
– Aš į tai žiūriu paprastai: desertas yra desertas, jis turi būti skanus, saldus. Manau, jų nereikia valgyti daug, neveltui ir mano projektas yra „Penktadienio desertas“. Jei desertas valgomas tik kartą per savaitę, nematau bėdos, jei tai bus tortas, kad ir su labai daug cukraus. Kita vertus, tikrai palankiai žiūriu į įvairius sveikuoliškus, žaliavalgiškus desertus, tačiau pati dar nesu valgiusi tokio, jog sakyčiau: „Štai – mano! Norėčiau tokį valgyti ir valgyti, nes labai skanus!“ Man skanūs desertai, kuriuose yra sviesto, cukraus, šokolado...
– Kaip parinkdavai konkretų desertą konkrečiam penktadieniui?
– Dažnai paisiau ir sezoniškumo, ir tam tikrų progų, kai kuriuos jų paskatino pagaminti kelionės ir jose gauti įkvėpimai – galima sakyti, kad nė vienas desertas dienoraštyje ir knygoje nėra atsitiktinis.
– Kiekvieną tavo receptą lydi ir kokia nors asmeninė istorija, pastebėjimas – jie migravo ir į knygą. Kodėl nutarei, kad to reikia, juk atvirauji nepažįstamiems žmonėms?
– Kai rašiau tinklaraštį Facebooke, apie tai itin negalvojau, tačiau dabar, kai jau laikau rankose knygą, apie tai susimąsčiau: dabar jau viskas, visi gali paskaityti. Kita vertus, socialiniame tinkle ryšys su skaitytojais buvo labai malonus, niekada nesu sulaukusi jokio negatyvumo. Gal ta pozityvi reakcija ir skatino toliau rašyti. Galų gale, net kai rašai kokias asmenines istorijas, pastebėjimus, neatskleidi šeimos paslapčių ar itin intymių dalykų, rašai apie kasdienybę – kartais linksmesnę, kartais liūdnesnę.
– Kiek esi aktyvi socialinių tinklų vartotoja?
Pati esu sulaukusi replikų esą „jai gerai – vaikai geri, pyragų prikepta, namai tvarkingi, žvakės dega – matosi iš nuotraukų“. Tikrai taip nėra! Po visų pyragų kepimų dar ir kokia betvarkė tvyro, o cukraus prisivalgę vaikai irgi nėra angeliukai!
– Nesu labai aktyvi, esu labiau stebėtoja. Tačiau rašydama labai gerai supratau, kiek svarbus palaikymas, komentarai, tie patys „laikai“. Anksčiau pati nebuvau labai aktyvi „laikų“ spaudytoja, o dabar požiūris pasikeitė – dažniau spaudžių „like“ po kitų įrašais ar nuotraukomis, komentuoju. Tas atgalinis ryšys svarbu. Kita vertus, namuose socialinius tinklus stengiamės riboti – kad tai nebūtų manija. Kai namie visa šeima, bendras mūsų vakaras, telefonai padėti į šalį, prie vakarienės stalo nenorime sėdėti „pasijungę“. Galų gale, socialiniuose tinkluose vis tiek kuriame šiek tiek parodomąją savo gyvenimo pusę. Pati esu sulaukusi replikų esą „jai gerai – vaikai geri, pyragų prikepta, namai tvarkingi, žvakės dega – matosi iš nuotraukų“. Tikrai taip nėra! Po visų pyragų kepimų dar ir kokia betvarkė tvyro, o cukraus prisivalgę vaikai irgi nėra angeliukai! (juokiasi). Tada supranti, kad jautresniam žmogui tie socialiniai tinklai gali kurti tam tikrą iškreiptą pasaulio vaizdą – esą, pasaulis tobulas, o man nesiseka.
– Kiek į tavo projektą įsitraukė dukros?
– Tiesą sakant, aktyviausiai jos dalyvavo valgyme (juokiais). Beje, gal tik po kokių pusės metų šeima suprato, kad desertą pirmiausia reikia leisti man nufotografuoti, nereikia iškart pulti jo doroti. Kokius kūčiukus, meduolius gaminu su vaikais, bet meluočiau sakydama: „O taip, kiekvieną desertą gaminome su dukrom“. Tačiau mano šeima labai aktyviai dalyvavo parenkant desertus, ypač, kai aš jau pritrūkdavau minčių – kiekvienas nešdavo savo vaikiškas ir nevaikiškas knygas. Dar vaikai prisidėjo prie puošybos. Kaip aš sakau: kai kas nors nelabai pavyksta, gerai leisti vaikams papuošti, vėliau galima sakyti, kad „ai, čia vaikai prisidėjo“.
– Su idėjomis padėjo šeima, o iš kur dar jų sėmeisi?
– Turiu labai daug kulinarinių knygų, mėgstu jas vartyti, jos labai įkvepia, taip pat kelionės, kulinarinės laidos. Buvo ir receptų tiesiog iš prisiminimų. Mano močiutė buvo labai gera konditerė, labai daug kepdavo. Ji buvo karjerą metusi balerina, kuri šeimai kepdavo tortus, tad bandydavau atgaminti ir senus jos receptus. Pamenu, pas močiutę leisdavau daug laiko, nes ji irgi gyveno Vilniuje. Taigi, gamindavau su ja ir jau tada šio to išmokau. Ir tas noras kepti visada buvo gyvas – kepdavau tortus ir nešdavau į mokyklą, kad galėčiau kontrolinių nerašyti (juokiasi). Vėliau studijavau maitinimo verslą, nes norėjau veikti ką nors, susijusio su maistu. Ir tai visada buvo labiau konditerija – mes su seserimi esame pasiskirsčiusios: ji gamina „maistus“, o aš desertus. Kai gimė vaikai, kaip ir daugeliui moterų, net šmėkštelėjo mintis apie savo kepyklėlę ar kavinukę, tačiau labai džiaugiuosi, kad laiku atsipeikėjau – tai reikalauja labai daug darbo, turi pamiršti ir vaikus, ir kepimą, kaip hobį.
– Ar turi kulinarinių knygų autorių, kurie ypač patiktų?
– Taip! Pirmiausia tai Nigelis Slateris. Mano minėtas morenginis citrininis pyragas yra iš filmo „Toast“, pastatyto pagal jo autobiografiją. Man patinka Martha Steward – kaip asmenybė, kaip moteris, kuri pradėjo kažkur rūsyje ir sukūrė kai ką didelio. Žaviuosi, kad ji kalba lyg ir apie buitį, tačiau nėra saldi moterytė, ji yra tvirta moteris su savo juodu humoru. Patinka ir Jamie Oliveris, kuris, greičiausiai, mažai kam neptinka. Mane žavi mokėjimas pagaminti paprastai. Turiu ir prancūzų konditerijos klasikos, pavyzdžiui, Pierre'o Hermé, Ladurée – knygų, tačiau gal labiau pasižiūrėjimui, įkvėpimui.
– Ar niekada nepavargsti nuo desertų?
– Kai pabaigiau knygą, padariau pertrauką – porą savaičių nekepiau, o tada vėl kažką pagaminau. Pamenu Marčius grįžo iš darbo ir nusistebėjo: „Tu kažkokia... labai laiminga?“ O aš ir buvau laiminga, nes ir vėl po pertraukos iškepiau!
– Nuo kurio deserto patartum pradėti žmogui, kuris pirmąsyk atsivers tavo knygą?
– Siūlyčiau ir pradėti nuo pirmojo – morenginio citrinų pyrago, o tada keliauti tolyn, kas savaitę išbandyti po desertą. O jei tai žmogus, kuris mažai susidūręs su konditerija, patarčiau imtis braunio. Štai neseniai man parašė draugė, kad jos trečiokė dukra iškepė braunį. Ir tikrai, pasvėrus darbą jį gaminant ir malonumą, gaunamą valgant, manau, kad tai tikrai puikus kepinys.
– Suprantu, kad dukros tavo saldėsiais mėgaujasi, minėjai, kad tavo vyras Martynas paskatino pradėti projektą, o kaip jam patinka desertai?
– Jis iki šiol kartais sako: „Tu juk žinai, kad aš saldumynų nemėgstu...“. Bet būtent jis yra tas, kuris viską pabaigia, išsineša į darbą. Jis kiekvieną vakarą gali atsipjauti deserto gabalą.
– Tačiau pats jis kepa kažką kito?
– Jis nekepa ir neverda, nes teigia, kad aš taip okupavusi virtuvę, jog jam nelieka vietos. Tačiau jis su malonumu valgo, o ir prie desertų idėjų stipriai prisidėjo.
– Ryškus tavo knygos viršelis šviečia iš toli, kokia jo idėja?
– Man jis pirmiausia ironiškas. Knygoje rašau, kaip norėčiau būti visada pasitempusi, su aukštakulniais, pasidažiusi, svajoju, kaip aš kontroliuosiu laiką ir viską spėsiu, kad dekoruosiu rožinį tortą, nors aplinkui bombos kris (šypsosi). Galiu tokia būti, nes tai juk knygos viršelis. Tačiau kartu tai iliuzija. O jau knygos viduje yra tikrumas: mūsų su vyru nuotrauka, tėvai, namai, receptai, istorijos...
– Metai apsisuko, knyga išleista, ar išlaikysi penktadienio deserto tradiciją, toliau kepsi?
– Kepsiu, nes gaila nužudyti gyvą organizmą. Aš gerai jaučiuosi tai darydama, atradau džiaugsmą rašyti. Juolab, matau, kad žmonėms patinka, jie tai vertina. Pagaliau, tas penktadienis mane labai disciplinuoja, o ir šeima nesuprastų, jei liaučiausi kepti (juokiasi).
